Vyras jau gyveno toj šaly pusantų metų, tai jis jau vietinis buvo ir mokėjo kalba gan gerai, visur susikalbėdavo..Tai man atvykus jau buvo lengviau, nes jis turėjo jau ir savo ratą pažįstamų naujų, ir kalbą mokėjo, man beliko priprast :) Aš neužsidarius namie einu einu einu.... su vaiku.. o kai einu tai ir sutinku daug žmonių, dar vaikas komunikabilus tai jis gražiai pakalbina kitos mamos vaiką tai jis pasisveikina na ir taip prasideda pokalbis. TIk sunkiau būna jei pašnekovas nemoka anglų kalbos..man vien norvegiškai susišnekėti dar sunku.. Yra draugai lietuviai keli pas kuriuos mes vykstame, tai jie atvyksta.. Yra kelios mamos lietuvės, su kuriom vis žadam susitikti, bet palaikom ryšį telefonu ar internetu. Aš kažkaip lengvai prisitaikiau, maniau bus man labai labai sunku svetur, bet palyginus tikrai viskas sklandžiai ir greitai :) Tiesa ledai labiau prasilaužė kai pradėjau eiti į norvegų kalbos kursus. Jau girdint pokalbius maždaug suprantu apie ką šneka, jei kažko paklausia galiu atsakyti.. todėl daug drąsiau jaučiuosi :)
lydekaite