Sveika, nerimas jūsų natūralus, kažkada ir aš nerimavau..
TIesa, mes emigravome į Norvegiją, vaikui buvo 3 metukai. Lietuvoje ėjo į darželį metus laiko.
po pusmečio gavome darželį vaikui, Būtent dėl kalbos ir adaptacijos leidau vaiką kuo greičiau į norvegišką aplinką. Vis tik tų draugų norvegų daug nebuvo kai atvykome, bendraamžių kiek žaidimų aikštelėje sutikdavome, bet tai neužteko mano akimis tad urašiau kuo greičiau į darželį. Labai pergyvenau dėl visko kaip bus, bet žinokit be reikalo.. Aš labiau pergyvenau nei vaikas ko gero :)) Pamenu grįžęs iš darželio sakė nu žaidėm dieną, valgėm, klausėm muzikos ir pan, bet nieko nesuprantu ką ten kalba :)) mano akimis baisiai atrodė kai pvaikas turi jaustis, bet žinokit vaikų kompanijoje labai greitai vaikai susidraugauja, net nereikia tos kalbos pradžioj. Suaugusiems bendrauti būtina kalba, tačiau pas vaikus yra kiek kitaip ir jie tą kalbą labai greit išmoksta. Maniškis kiek stebėjau per padidinamą stiklą nejautė diskomforto dėl kalbos. Pirmiau su suaugusiais ženklais bandė kalbėtis. Na parodydavo ko nori, ar parodydavo kas nutiko, ką paduot ir pan. Bet ir tie žodeliai labai staigiai atsirado.
Neverta nerimauti, vaikas tikrai pritaps, mokytojai padės jam :)
Draugė atsivežė vaikus 7, 9, 12 metų, iš karto leido į mokyklą, kiek klausiau tų vaikų tai viskas jiems gerai, skako nesuprantam ką šneka, bet jie labai greitai irgi mokosi, jau turi draugų nors ta kalba labai labai silpna. Viskas gerai bus, mums suaugusiems gal sunkiau darbe būtų be kalbos, o vaikams lengviau :)