mano drauges mergaite turi sita problema, seimos gydytoja itaria autizma tad siule vaziuot i vilniu issitirt, mama ignoruoja sita problema, tad nesuprantu, ka tas ignoravimas reiskia, gal baime isgirst nuosprendi visam gyvenimui?
o varge, linkiu pacio geriausio, ir pasakysiu taip, kad ir koks nuosprendis, bet reikia jo laukti ir isgirsti, kaip tokiu metu vaikas nekalba yra blogai. linkiu vesti rodyti daktarams ir nenuleisti ranku, atsiminkite, kad ir koks vaikas bet jis yra pats geriausias savo tevams.
Vistiek vesciau pas gyd., padaryciau viska ka galiu, kad veliau saves nekaltinciau...
zinant, kad atsakymai nebus geri. as vistiek nenuleisciau ranku, tikeciausi,dirbciau, siekciau bent minimaliai iki paskutiniuju. kad ir visa gyvenima.
Jeigu yra tokie įtarimai,tai užsimerkimas prieš problemą tikrai jos neišspręs ir nieku ji nedings.Mano buvo ta pati situacija,ilgai neigiau,o ir šiaip visi sakė,va berniukas vėliau pradeda jie kalbėti,bijojau tų atsakymų,kuriuos žinojau gausiu...Nuo trejų metukų žinom apie vaiko autizmą,per tą laiką nemažai pasiekėme,vežiau visur kur tik girdėjau,perėjom visus specialistus nuo klausos tyrimų iki genetikų,važinėjome į sanatorines reabilitacijas,logopedas,mano darbas labai padėjo.Iš visiškai nekalbančio,savo pasauly gyvenančio vaiko dabar turim prakalbėjusį,skaitantį,rašantį būsimą antroką :) Ašku,bėdų liko ir nemažai,diagnozės niekur nedingo,ir su paprastais vaikais mes ir nesilygiuojam,bet vistiek žingsniuojam į priekį ir džiaugiamės kiekvienu naujai išmoktu dalyku
tikmama
Yuki
Anonimas
sandritute