Sutrikimo svarba
Yra skiriami motoriniai ir vokaliniai tikai, kurie gali būti paprasti (pvz., mirksėjimas, kaklo trūkčiojimas, pečių traukymas, grimasos, atsikrenkštimas, šnarpštimas) ar kompleksiniai (pvz., šokinėjimas, savo kūno daužymas, tam tikrų žodžių kartojimas, socialiai nepriimtinų žodžių kartojimas (koprolalija), savo sukurtų garsų ar žodžių kartojimas (palilalija) [1].
Tikai subjektyviai suvokiami kaip judesiai, kuriems negalima pasipriešinti, tačiau paprastai valios pastangomis juos pavyksta tam tikram laikui nuslopinti [1]. Jų sunkumas gali smarkiai kisti nuo trumpalaikių iki nepraeinančių, menkai pasiduodančių gydymui. Pastebėta, kad tikus paaštrina stresas, nuovargis, susijaudinimas, o miegant jie išnyksta [1, 2, 3]. Kartu su tikais dažnai pastebimi įkyrumai bei impulsyvumo apraiškos [2, 4].
Trumpalaikiai, nestiprūs tikai paprastai vaiko ar paauglio psichosocialinio prisitaikymo nesutrikdo, nors gali būti jų patiriamo streso priežastis. Tačiau užsitęsę net vidutinio stiprumo tikai gali ne tik sutrikdyti tokių vaikų ar paauglių prisitaikymą, bet ir neigiamai veikti jų asmenybės raidą [2, 3, 4].
Tikų dažnai atsiranda kartu su kitais psichikos sutrikimais, todėl jie labai retai pasireiškia izoliuoti. Dažniausiai kartu sutrinka aktyvumas ir dėmesys (50-90 proc.), pasireiškia obsesinis-kompulsinis sutrikimas (11-80 proc.), depresija (40-44 proc.) [2, 4, 5]. Tikų metu gali pasireikšti ir įniršio priepuoliai, menka impulsų kontrolė, mokymosi sutrikimų. Daugeliui vaikų, kuriems yra Tureto (Tourette) sindromas, būdingas menkai kontroliuojamo įniršio prasiveržimas [2, 4].
Etiopatogenezė
Neurofiziologinių tyrimų rezultatai rodo, kad tikai yra susiję su dopamino ir serotonino apytakos disinhibicija bei disfunkcija smegenų žievės ir dryžuotojo kūno, bei pogumburio ir smegenų žievės laiduose [2, 3]. Tyrimų metu buvo nustatyta sumažėję metabolizmas ir kraujo apykaita pamato mazguose, ypač uodeguotame branduolyje, gumbure, blyškiajame kamuolyje, kiaute ir frontotemporalinės smegenų žievės, ypač prefrontalinės ir pridėtinės motorinių sričių aktyvumo padidėjimas [6].
Viena iš pamato mazgų funkcijų, – tai priklauso nuo jų struktūros ir lokalizacijos, – yra slopinti ar pristabdyti nepageidaujamas motorines “programas”. Normos atveju tam tikros pamato mazgų neuronų sankaupos leidžia selektyviai atlikti norimus motorinius judesius. Kartu vyksta antagonistinių ir panašių judesių slopinimas kaimyninėse kūno dalyse. Todėl manoma, kad tikai pasireiškia dėl šios slopinimo funkcijos trūkumo [2].
Klasifikacija
TLK-10 tikai skirstomi į trumpalaikius, lėtinius judesių ar balso, kombinuotus balso ir dauginius judesių – Tureto sindromas, tikus.
• Trumpalaikiai tikai yra dažniausiai pasireiškianti tikų forma, trunka ne ilgiau kaip 12 mėn. Jie dažniausiai pasireiškia 4-5 m. amžiuje kaip pavienis ar besikartojantys epizodai.
• Lėtiniai judesių ar balso tikai trunka daugiau negu metus. Gali būti pavieniai ar dauginiai, tačiau niekada nepasireiškia kartu motoriniai ir balso tikai.
• Kombinuoti balso ir dauginiai judesių tikai (Tureto sindromas) pasireiškia vaikystėje ar paauglystėje ir dažniausiai išlieka suaugus. Šiam sindromui būdinga tai, kad pasireiškia dauginiai judesių ir vienas ar keli vokaliniai tikai, kurie gali atsirasti ir ne vienu metu. Dažnai atsiradus balso tikams pasireiškia gestų echopraksija, kuri taip pat gali būti nešvankaus pobūdžio (kopropraksija) [1].
Paplitimas
Lėtiniai tikai, Tureto sindromas dažnai pasireiškia tos pačios šeimos nariams. Galima manyti, kad tai susiję su autosominiu dominantiniu paveldimumu, o šiuos sutrikimus koduojantį geną su skirtinga ekspresija ir penetracija turi apie 1 proc. populiacijos [3].
Trumpalaikiai vaikų ir paauglių tikai pasireiškia dažniausiai (4-16 proc. populiacijos), Tureto sindromas išsivysto 3-5 iš 10 000. Manoma, kad lėtiniai tikai paplitę tris kartus dažniau nei Tureto sindromas. Tarp berniukų tikai labiau paplitę nei tarp mergaičių (santykis 3-9:1) [2, 3].
Gydymas
Gydant vaikų ir paauglių tikus ar Tureto sindromą stengiamasi ne pašalinti tikus, o padidinti jų kontrolę, sumažinti pacientų diskomfortą ir sumišimą bei padėti jiems geriau funkcionuoti [2, 4].
Medikamentinis gydymas rekomenduojamas ne visiems vaikams ir paaugliams, kuriems pasireiškia tikų, ir yra skiriamas tuo atveju, kai tikai blogina tokių vaikų ir paauglių gyvenimo kokybę, t.y. kai ima trukdyti bendrauti su bendraamžiais, neigiamai veikti mokymąsi, trikdyti įprastą veiklą.
Steward S.E. su bendraautoriais pateikia tokias tikų ir Tureto sindromo gydymo rekomendacijas [4]:
• Nustatyti tikų atsiradimo pradžią, jų sunkumą, kompleksiškumą, eigą, jų sukeliamo streso intensyvumą.
• Nustatyti kitus kartu su tikais pasireiškiančius sutrikimus, išskirti iš jų didžiausią žalą sukeliantį sutrikimą ir jį gydyti.
• Gydymo tikslas – pašalinti ar sumažinti tikų sukeltą diskomfortą.
• Medikamentinį gydymą taikyti tik jei tikai sukelia didelį stresą ar disfunkciją.
• Siekiant išvengti nepageidaujamo medikamentų poveikio bei vaistų tarpusavio sąveikos, tikus gydyti monoterapija, skiriant minimalią veiksmingą vaisto dozę.
• Gydymo metu glaudžiai bendradarbiauti su šeima bei mokykla, ypač stebint gydymo eigą.
• Nuolat vertinti gydymo veiksmingumą.
Pradinio gydymo pasirinkimas daug priklauso nuo tokių veiksnių:
• Ryškiausių sutrikimo simptomų (tikų, obsesijų, impulsyvumo).
• Simptomų pasireiškimo sunkumo.
• Paciento, jo tėvų požiūrio į gydymą.
• Paciento, jo tėvų požiūrio į nepageidaujamo medikamento poveikio riziką [2, 7].
Steward S.E. su bendraautoriais [4], remdamiesi ilgalaike savo darbo patirtimi, pateikė šešių žingsnių tikų ir Tureto sindromo gydymo taktiką, pagal kurią rekomenduojama pradėti nuo nemedikamentinio gydymo (psichologinio paciento ir jo šeimos narių mokymo, palaikomosios bei elgesio terapijos), o nesant norimo poveikio, toliau taikyti nemedikamentinį ir medikamentinį gydymą kartu (pav.).
Pirmasis žingsnis. Nemedikamentinis gydymas
Neįprastas elgesys, pasireiškiantis esant tikams ir Tureto sindromui, gali trikdyti ne tik vaiko ar paauglio funkcionavimą, bet ir jų savigarbą bei pasitikėjimą savimi [4, 7]. Svarbu, kad pacientas ir jo šeima žinotų apie sutrikimo prigimtį, jo pasireiškimo ypatumus, t.y. kad tikai suintensyvėja esant stresui ar nuovargiui, kad trumpam juos galima nuslopinti ir kad jie pasireiškia nevalingai, todėl vaikas ar paauglys dėl to nekaltas. Savistaba, elgesio keitimas, relaksacijos užsiėmimai gali smarkiai sumažinti tikų pasireiškimą [2, 7, 8]. Kelių tyrimų duomenys parodė, kad taikant elgesio terapiją tikų simptomų sumažėjo 55 proc., savistabą – 44 proc., o relaksaciją – 32 proc. sergančiųjų [8].
Antrasis žingsnis. Adrenerginiai a2 agonistai
Jie yra taikomi esant vidutiniško sunkumo ar stipriems tikams ar Tureto sindromui. Dažniausiai skiriama klonidino ar guanfacino. Pastarasis veikia selektyviau ir ilgiau, todėl rečiau sukelia hipotenziją ir sedaciją. Pradinė klonidino dozė – 0,025-0,05 mg, didžiausia leistina – 0,1-0,3 mg/p., guanfacino – atitinkamai 0,5 ir 4 mg/p. Dozė didinama kas 5-7 dienas. Skiriant šių medikamentų, rekomenduojama sekti pulsą ir arterinį kraujo spaudimą (AKS).
Trečiasis žingsnis. Atipiniai antipsichotikai
Jų skiriama tada, kai nėra norimo teigiamo atsako į gydymą adrenerginiais a2 agonistais. Šios grupės medikamentai blokuoja D2 dopamino receptorius ir pasižymi poveikiu serotonino receptoriams. Manoma, kad tai sumažina ekstrapiramidinių simptomų pasireiškimą. Klinikinių tyrimų duomenys parodė, kad risperidonas 21-61 proc. pacientų sumažino Tureto sindromo simptomus, palyginti su placebu, ir pasižymėjo tokiu pačiu veiksmingumu kaip klonidinas ar pimozidas [9]. Jo pradinė dozė – 0,25-1 mg/p., didžiausia leistina – 0,5-6 mg/p. Įvairių klinikinių tyrimų duomenimis, tikų ir Tureto sindromo gydymas olanzapinu bei ziprazidonu buvo taip pat veiksmingas, tačiau toliau atliekami vaikų ir paauglių tikų gydymo šiais medikamentais tyrimai [10, 11]. Pradinė olanzapino dozė – 2,5-5 mg/p., didžiausia leistina – 2,5-10 mg/p., ziprazidono atitinkamai – 20 ir 40-160 mg/p. Visų šių medikamentų dozė didinama kas 7-21 dieną.
Ketvirtasis žingsnis. Klasikiniai antipsichotikai
Šios grupės medikamentais turėtų būti gydoma tik jei nėra poveikio gydant atipiniais antipsichotikais. Tačiau dėl neigiamo poveikio ekstrapiramidinei sistemai klasikiniai antipsichotikai nerekomenduojami ilgalaikiam gydymui. Haloperidolio yra dažniausiai skiriama gydant vaikų ir paauglių tikus bei Tureto sindromą. Klinikinių tyrimų duomenys parodė, kad skiriant haloperidolio Tureto sindromo simptomų sumažėjo 43-66 proc. pacientų, tai buvo daug daugiau nei skiriant placebo, flufenazino ar trifluoperazino. Pradinė haloperidolio dozė – 0,25-0,5 mg/p., didžiausia leistina – 2-10 mg/p. Kitas tikams ir Tureto sindromui pediatrinėje praktikoje gydyti dažnai skiriamas medikamentas yra pimozidas, bet jis kiek mažiau veiksmingas už haloperidolį bei olanzapiną ir pasižymi tokiu pačiu efektyvumu kaip risperidonas. Pimozido pradinė dozė – 0,5 mg/p., didžiausia leistina –1-8 mg/p. Jo ir haloperidolio dozę rekomenduojama didinti kas 7-21 dieną.
Penktasis žingsnis. Benzodiazepinai
Šios grupės preparatų dažniausiai pridedama prie klasikinių antipsichotikų, kai jie vieni mažai veiksmingi. Dažniausiai skiriama klonazepamo ar lorazepamo.
Šeštasis žingsnis. Kelių preparatų derinimas ar naujo veiksnio taikymas
Pastaruoju metu atliekama daug klinikinių tyrimų, skirtų naujų tikų ir Tureto sindromo gydymo metodų paieškoms. Taikant mišrų D1/S2 receptorių agonistą pergolidą, geresnių rezultatų nepasiekta, kaip ir taikant botulino toksiną, nikotiną ar jo antagonistą mekamilaminą, baklofeną ar flutamidą. Transkranialinės magnetinės stimuliacijos bei neurochirurginio gydymo veiksmingumas tikams lieka mažai tirti.
Kadangi vaikų ir paauglių tikai labai dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos sutrikimais, svarbu kartu gydyti ir šiuos sutrikimus,,
Anonimas