Atsakymai

  1. 5

    kartais truputi pazaibuojam, bet kazkaip visad greit viska issiaiskiname... tad nebelieka del ko pyktis :)

    Juoja

  2. 5

    O mes šaukiame ir aš daužau lėkštes. Ir puodus... Mes pykstamės labai trumpai, audra ūžteli ir praeina.Aš visą gyvenimą bandau su savo šituo bruožu kovoti ir nepavyksta. Dar ir vyrą tokį patį pasirinkau :( Klausiau vyresniojo, ar labai mes jį mažą traumavome tokiu tarpusavio santykių aiškinimusi, tai sako - ai, aš įpratau ir nekreipiau dėmesio... Bet kai mano mama ar tėvas pykdami tyli, tai man ragas - galiu išprotėti...

    Giedre

  3. 5

    mano vyrui didžiausia bausmė, kai aš su juo nešneku. jei šaukčiau tai ir jis turėtų pretekstą pasibarti, o kai nešneku, tai jis nežino ko griebtis. tyla namuose jį erzina, tada bando taikytis

    Shoricel

  4. 5

    as tai megstu tyleti(tyliu net tada kai nesam susipyke,bet pati ko nors prisigalvoju ir laukiu kada vyras susipras)o tylejimas jam yra didziausia bausme,aisku pradziai jis bando aiskintis kas atsitiko,o as tyliu..tai jam atsibosta ir tada jis pradeda tylet,na ir tada ateina mano eile vel pradet kalbett.y.pati pradedu kalbinti ir pasakoti ko as supykau..:)::):) pasaka be galo...:):)

    daivuska

  5. 4

    oi, kad lekštes daužote dar abu su vyru - tai labai gerai. ir nervus nuraminate ir patys sveiki liekate. svarbu vienas į kitą jų nepaleidžiate, tai būtų visai ne kas. :)

    Deimax

  7. 4

    As tai pirma isilieju, o paskui nesneku su juo. Tai ji labai piktina tada.

    kristulele

  8. 4
  9. 4

    Ir man geriau, kai šaukia, negu kai tyli, bet vaikams ir viena ir kita negerai. Prisimenu kaip tėvai susipykę tylėdavo, tai man toks siutas imdavo! sakydavau- tai kas gi jūsų mintis skaityti moka? Ar atspėti turi kas kam nepatinka. Pati maniau, kad visada ramiai kalbėsimės ir išsiaiškinsim. Bet žybt, kaip degtuku per sierą, ir jau audra... Kai rašiau šitą klausimą, pykau ir mintyse galvojau kaip aš jam... Bet ačiū dievui praėjo ir net nesusipykom :) Tai jau didelė pergalė man!

    Giedre

  10. 3

    mes tai prie vaikų stengiames nekelti audros, aišku visko būna, nesišnekam, arba jei ko reikia kalbames neparodydami pykčio. kadangi mes su vyru jau gyvename 12 metų tai mažiau tokiu barnių yra, jei tai galima pavadinti barniais. o dar prieš 4 -5 metus,kai aš jau pakeliu vėja, tai papraščiausia mano vyras išidavo š namų, aš taip galvojau, o jis ateina su pilnų krepšiu produktų kuriuos aš mėgstu.

    Deimax

  11. 3

    Mes irgi pykčio ilgai nelaikom - susitaikom vos nustoję rėkti. O su tom lėkštėm... - nebūtinai tai būna lėkštė, bet kol ko nors kaip reikiant netrinkteliu - į grindis, į sieną - tas užvaldęs įsiutis nepraeina, o trinktelėjus - iškart. Gal taip jaučiasi tie kurie mušasi - trinkt per galvą ant ko pyksta ir nurimsta? Aš negaliu suduoti žmogui, bet iškrovos man reikia. Suprantu, kad vaikiška, bet nesugebu susivaldyti, tik žiūriu, kad nieko neužgaučiau :(

    Giedre