O jūs nežinote kaip sunku būti tokiu vaikinu. Man tuoj 35. Visi bendrauja kaip su vaiku, niekaip negaliu issilaikyti ilgesni laika jokiam darbe, susirasti merginos, gyvenu pas tevus. Jei tik kazkam prireiks mano vietos... Darbe visad klausimai is moteru, kodel neturiu seimos, pradeda ieskot, pirst, ar kokia toksiska lipt ant sprando. Vyrai teveliais buna arba labai paniekinamai, pasaipiai bendrauja. Bet siaip į mane moterys nežiūri, vyrai kazkaip vengia, nekviecia alaus. Visad buvau jaunesnis, buvo ir merginu iki 25m, bet nedaug.bet jau 10 metu pragaras, draugai sukure seimas, nutolo... Seniai matytus bendramokslius vengiu sutikt, nes jie soko istikti buna, kai mane pamato. O as kartais ir nebeatpazystu ju, o as kaip pries 10-15 metu, tik subliges. Realiai del savo jaunumo pradejau rukyti studiju metais. Nepadejo... Labai sunku eiti i darbo pokalbius, atsirado didelis nepasitikejimas. Apie seimos sventes isvis tyliu, man per jas buna panika, kad kazkas vel kamantines kada parodysiu savaja:D nors imk ir nusisauk, nezinau ka daryti. Balsas vaikiskas, esu kudas, neaukstas. Juokinga kai valgant kazka su pazystamais ar kolegom - man visad krauna daugiau, paskutinius gabalus palieka tai tik tokia nauda. O artimieji ar nemato, ar nenori matyti. Jau nekalbu, kad turiu bendraamzius gimines artimus, bet kontrastas kosminis - cia dar reiketu paieskot tokio lietuvoj:DDD Kaip ir idomus pasnekovas, bet netinkamas niekam.
Anonimas