dabar mano gyvenime tokia situacija, kad esu toli nuo vyro, skaiciuoju dienas iki tada, kada vel busim kartu, visa seima. zinau, kad tada tikrai jausiu vidine ramybe.
nors ir zinau, kad ta diena ateis, ir gana greit, ir kad tureciau dziaugtis ir del nieko nepergyventi, bet tiesiog esu tokia, negaliu saves pakeisti :} tiesiog, santuoka, seima, man yra svarbiausi dalykai gyvenime, kai yra meile ir supratimas tarpusavio, kai bunama kartu. o dabar taip visiskai nera, ir del to tikrai jauciuosi ne kaip... nors stengiuos visaip save nuraminti, kad sis nemalonus gyvenimo etapas neuzilgo baigsis.
beje, kaip ir *Esta* daznai randu ramybe maldoje.