Tik prie jo ir verkiu. Niekuo nepasitikiu taip kaip savo mylimuoju. Jei prie kitu susilaikau ar stengiuosi pasisalinti, kad nieks nematytu. Tai prie vyro verkiu kiek noriu ir kiek reikia... O juk tada taip malonu kai jis guodzia ir ramina :)
Paskutini karta verkiau dar paauglysteje.
O dabar net neisivaizduoju,koks gi tas baisus dalykas "turetu" nutikti kad tektu asarot, Tfu-tfu,tfu... ,nors esu ir labai saltakraujiska, to patirt ir nenoriu.
Tik prie jo ir verkiu. Niekuo nepasitikiu taip kaip savo mylimuoju. Jei prie kitu susilaikau ar stengiuosi pasisalinti, kad nieks nematytu. Tai prie vyro verkiu kiek noriu ir kiek reikia... O juk tada taip malonu kai jis guodzia ir ramina :)
sakau kad liudna,bet jam ne motais,paverkiu ,kai niekas nemato
tai aisku:) tik pas vyra ir zliumbiu
drąsiai verkiu.. jis mane jau visokią matė..
na taip, kai mes vede as palaidojau seneli, proseneli ir prosenele, tad aisku mate verkiancia
verkiu jei iskaudino,ir prie jo ir kartais jam nematant,o del filmu niekad neverkiu o tuo labiau prie vyro
as jautri tai galiu bet kokia jautresne laida ziuredama apsiasaroti,knyga skaitydama susigradinti :) tai tokiu menku asaru niekam nerodau.o kad rimciau verkti jau senokai teko,ir tada tikrai nesislepciau
Drąsiai verkiu prie vyro ir tikrai nejaučiu gėdos dėl to.:)
zinoma, o jei ir sengiuosi to nerodyti jis vistiek pastebi,jis puikiai mane pazysta tad asaras nuo jo paslepti tikrai neimanoma:)