• 4ats.

    Sunkios minutes vaiku auklejime.Kaip ugdote kantrybe?Gal patartumete kokia knyga paskaityti ar literaturos sia tema.Ir dar konkreciau-kokiais patarimais galetumete pasidalinti,kad vaikas augtu,negirdedamas tevu pykcio priepuoliu ir negaudamas "dirziuko"?Kaip,kokiu vaiko amziaus laikotarpiu suvokti,jog kazkur auklejime jau daroma klaida?

    Dekui uz atsakymus.

    geguziukas4-6 metukaiĮsimintasĮsiminti

Atsakymai

  1. 3

    as manau kad svarbiausia maziems ikimokyklinio amziaus vaikams yra rutina, kada vaikas zino dienos plana. Mes mazdaug nuo 7-8 men pradejom gestu kalbos ugdyma ir ne tik naudojom nuolatos, bet skirdavom is pradziu gal 15min, veliau ilgiau, o dabar visa valandele ugdymui ir vaikai zino kad grize is darzelio pavalgom ir sedam prie "pamokeliu" vienas su teveliu kitas su mamyte (keiciames kas diena) ir ta kantrybe issiugdo, net nekyla problem, kad siuo metu 'mes mokomes",.o prie vaiku nereikai bartis net kei konfliktas kyla del vaiku, geriau issiaiskinti kai jie negirdi, mes naudojames ta taisykle nors vaikams augant jie net veido israiskas pastebi, tad jau dabar pasako "mamyt ko tu ant tevelio pyksti", tad as paaiskinu ka mano supratimu tevelis ne taip padare, nors kartu uztikrinu kad kartais ir mamyte kazka padaro kam tevelis nepritaria, ta prasme kad tevelis near blogas tik gal kartais ne taip pasielgia..

    vejune

  2. 2

    Vadovaukitės teorija - kaip elgiatės su vaiku dabar - viskas atsispindės ateity. Kaip sakoma grįš viskas su kaupu ir tik nuo tėvelių priklausys kas grįš tuo bumerangu.
    Aš siūlyčiau pirmiau atkreipti dėmesį į psichologinius vaiko išgyvenimus, dėl ko kažkas vyksta, kas skatina, ką reikia keisti. Nereikia atkreipti dėmesį tik į blogus dalykus. Sureikšminkite gerus dalykus, o ne blogus. Tarkime - WOW kaip tu gražiai išpiešei stalą, bet kitą sykį geriau ant popieriaus piešk, papieškim kartu. Sudaužei puoduką... nu ką padarysi, kitą kartą būk atsargesnis... visada prisiminkite, kad vaikas - tai ne suaugęs, kuris gali mąstyti ir atsakyti už savo veiksmus. Vaikams tiesiog taip išeina - ir nepaklausyti, ir parėkauti, ir tėvelius nuvarginti, ir užsigeisti iki ožių kažko, ir zyzti pastoviai... na tai yra normalu ir tą elgesį reikia visų pirma priimti kaip vaikui normalų, o tada pajusti, kad jūs esate mama ir jūs galite keisti vaiko psichologinius momentus. Nepateisinsiu niekada mamų, kurios pvz sėdi prie kompiuterio ir pyksta ant vaiko/vaikų, kad zyzia, neklauso, triukšmauja, neleidžia ramiai pasėdėt.. Arba nepateisinsiu tėvų, kurie skiria vaikui per dieną gryno dėmesio valandą ar dvi ir skundžiasi, kad jų vaikas neklauso, kad vaikas amžinai zyzia ar nervingas.. vaikų elgesys pagrįstas tėvų dėmesingumu vaikui. Kaip sakoma - mylimi vaikai = laimingi vaikai. Deja, net ir kiečiausi psichologai pridaro klaidų auklėdami vaikus.. O kaip pastebėti, kad kažką padarėte ne taip? Paprasčiausiai laikui bėgant pastebėsite vaiko elgesį, jog pagal jus šitaip elgtis yra nedera. Deja kaip ir minėjau auksinė taisyklė - ką darote dabar - pasimatys vėliau todėl jau daromą klaidą auklėjime sunku pamatyti, bet įmanoma :)
    Diržiukas - ne išeitis. Visų pirma vaiką auklėti reiktų psichologinėm žiniom, suvokimu, mąstymu. Tai jau mąstanti būtybė, kuri pati turi suprasti, kodėl nedera elgtis. Fizinė bausmė palieka randą, spragą vaiko psichologijoje. Tai trumpiausias ir skaudžiausias kelias, jo dažniausiai imasi tie, kurie neturi kantrybės ilgame auklėjimo procese, kurie buvo taip auklėjimi. Nereikia tų vaikų mušti - tikrai įmanoma teigiamais aspektais pasiekti tikslą, tik tai kiek ilgesnis, sunkesnis kelias. Dažnas tėvelis nori dabar ir čia, galbūt trūksta žinių kaip vaiko elgesyje ką nors pakeisti, arba galiu pasakyti tai tėvelių silpnumo akimirka. Knygos negaliu parekomenduoti, bet galiu rekomenduoti pasiskatyti tiesiog straipsnius psichologų rašytus, patarimus abstrakčius ir atskiroje situacijoje aprašomus, daug domėtis reikia, skaitytis - po kiek laiko pamatysite, kad kažką irgi galite pritaikyti savo vaikui, o kai tai ims veikti tikrai bus geras rezultatas. Dar noriu pasakyti, kad diržiukas galbūt išvarys tuo momentu ožį ar kitą neigiamą dalyką, betįvarys krūvą kitų neigiamų dalykų. Kaip sakant vienas pliusas dabar ir dešimt minusų rytoj. Viskas turėtų keliauti per vaiko smegenėles, o ne per užpakaliuką tam momentui :) Ir dar jeigu tėveliams neramu, nežino kaip elgtis, kaip auklėti - pilnai galite nueiti pasikonsultuoti su psichologu kaip vaiko atžvilgiu elgtis kuo geriau, kad ateity kuo mažiau kiltų problemų, arba susiraskite internete informacijos, ogal internetu galima kažkur paklausti.. būna mokymai tėveliams, konferencijos apie vaikų auklėjimus, psichologinius dalykus. Pravartu - tai indelis į ateitį.

    Aš už pozityvų auklėjimą. Aišku ir man būna nervukai ant ribos, bet na tai tos akimirkos blogos emocijos. Nusiraminu, susitvarkau visų pirma su savimi, o paskui imuosi vaiko ir tai tikrai ne smurtas nei psichologinis nei fizinis.

    Aš pati domiuosi psichologija, vaikų, suaugusiųjų. Niekada neaplenkiu straispnių apie tokius dalykus, beje jie kartais būna gan informatyvūs, nes kalba abstrakčiai. Galbūt tuo momentu nereikia, bet ateity žiūrėk tokių žinių ir prisireikia. Prisiskaitau reikia, nereikia ir tos žinios kažkada praverčia...
    Aj ir dar patarimas - jeigu norisi imti diržiuką, tai atsisėskite ir nusiraminkite pirmiau. Suskaičiuokite iki dvidešimt, kvėpuokite.. geriausia, kad kambary būtumet viena. Po to pamatysite, kad adrenalinas apmažėjo ir to diržiuko jau imti gal nebereikia. Adrenalinas apmažėja kraujyje, kraujas ima tekėti kiek lėčiau, smegenys gali blaiviai mąstyti ir įvertinti situaciją, o adrenalino sukeltas įniršis galima sakyti aptemdo protą ir nieko nebesimato, niekas nebesimąsto tik tas įvykis, tik "nusikaltęs" vaikas.
    Tad geriausia nusiraminti pačiai ir tik tada kai protas ima mąstyti blaiviai vertinti situaciją ir veikti pagal jūsų auklėjimo metodikas. Suprantu, tvardytis kartais tikrai sunku, bet įmanoma. Vieną kartą pavykus žiūrėk antrą sykį visai puikiai sustvardėt. Antra vertus - pastatykite save į vaiko padėtį.. Nėra vaiko, kuris būtų užaugęs be ožių, be neklausymo, be išdaigų. Tik tėveliai turėtų išmokt visa tai sutramdyt, reguliuot ir palenkti vaiką į norimą pusę. o jeigu nepavyksta tai ne vaiko problema, o tėvelių, kad kažką ne taip daro, galbūt laiko dar reikia, gal žinių trūksta. Vaikas pats savęs neišsiauklės, labai daug priklauso nuo tėvelių, todėl vietoje to, kad muštų vaiką turėtų tada plakti save, nes tai jų indelis, jų kūrinukas, dėl kurio jie nepatenktinti. Jie nepatenkinti savo darbu.
    Na kaip visada tokiomis temomis labai išsiplėčiu, turiu labai daug ką pasakyti, bet nebus įdomu skaityti tokį ilgą pasisakymą ;)) Kaip bebūtų reikia kantrybės žinių ir noro :) Sėkmės!

    lydekaite

  3. 1

    man atrodo kad su vaiku bet kokiu atveju reikia kalbėtis ir jam aiškinti,o jai jau tai nebe padeda tai galima ir balsą pakelti ar į kampą pastatyti aš kadangi esu labai prieš diržą tai manau,kad visai puikiai apsieiti galima ir be diržo... žinoma nusileisti vaikui ir jo lepinti per daug tikrai nereikia,nes tas prie gero tikrai neprives todėl,kad vėliau vaikas ir šiek tiek paaugęs su draugais ar šiaip mokykloje gali jaustis kaip karalius/karalienė kuriam/kuriai visi nusileidinėja o ir galiausiai suaugę jie ir šeimoje gali šitaip jaustis ir galvoti,kad viskas yra daroma pagal juos,bet manau jai vaikui aiškinsi kiekviena situacija ne tada kai jau yra po laiko ir ji jau yra padaryta o tada kai vaikas dar to nepadaro,kad žinotų kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj manau gali išauklėti puikų žmogų,nes tas rankos kėlimas prieš vaiką irgi niekur nenuves todėl manau darželinukui pilnai užtenka pakelti balsą,pastatyti į kampą,o jau vyresniam galime ir namų arešta padaryti ar neleisti prie kompiuterio,televizoriaus,atimti telefona ir t.t. na pati buvau auklėti be rykščių ir diržo bet griežtai todėl esu tik už tokį auklėjimą :))

    Keituks

  4. 0