• 20ats.

    Siandien su vyru kalbejome, kazin koke musu dukryte bus uzaugusi.... ir pagalvojome kad mes pasensime, gal mus vaikai pamirs, kaip jus ar nebijot senatves?

    Ir kaip jus ja isivaizduojat?

    simuteŠeimojeĮsimintasĮsiminti

Atsakymai

  1. 4

    Sveikute, tokios mintys baugina visus. Dėl vaikučiu, tai ar jie pamirš ar ne, priklauso dabar nuo jūsų pačių. Pirmiausiai, jie mato pavyzdį kaip jūs elgiatės su savo tėvais ir mokosi. Todėl labai svarbu juosmokyti pagarbos. Jei savo vaikučius auklėsite meilės, dėmesio, tavrkos pagrndu, jums neturėtų kilti sunkumų, net kai jie užauks. Tik pasikartosiu, nepamirškite, kad rodote bendravimo pavyzdį ir šeimos tvirtumo pirmiausiai jūs patys. Svarbiausiai, jūs, kaip tėtis ir mama, būkite vieningi ir nesipykite, vaikas užaugs tvirtas ir tikintis, kad šeima didžiausia vertybė, o toks vaikas niekada nepamirš jūsų:)

    O dėl senatvės, galiu pasidalinti tik savo mintimis. Skaitydama Šventa raštą, o ir kiekvienas tikintysis turėtų tuo tikėti, supratau, kad pasaulis tėra trumpas etapas mūsų sielos gyvenimę. Mes čia ateiname kaip svečiai, pabūname, ir išeiname. Kaip vienas filosofas sakė, mes mąstome apie tai, kur išeisime, bet nepagalvojame iš kur atėjome. Na, ta dvasios kibirkštėlė iš kur atskriejo į mūsų kūną. Jis rėmėse ekspermentų, kad daugelis žmonių atsiminė savo egzistavimą iki gimimo! Atsiminė, kaip jiems buvo gera, atsiminė, kad žinojo tai, kad į žemę ateis trumpam bet kartais sunkiam ir nelengvam gyvenimui, kad vėl sugrįš į tą visuotiną gėrį. Tačiau tą pačią akimirką, kai siela įsikūnija, ji viską, pamiršta. Kai kurie užhipnotizuoti žmonės prisiminė ir tai, kad net žinojo, į kokias šeimas ateis. Tai tik patvirtina tikėjimo tiesas, kad šis gyvenimas trumputis, kad jei sugebėsime jame mylėti, dalinti laimę ir gėrį, ir po mirties vėl įsiliesime į tą gėrį iš kurio kilome. Kai pagalvoju apie tai, kad laukia kažkas gero ir nepaprasto aš džiaugiuosi, aišku, labai gaila žemės, nes mes prie visko taip prisirišame, prie žmonių, vaikų aplinkos. Bet mes su jais būsime ir toliau, jei būsime to verti:)

    SilvijaS

  2. 3

    nereikalausiu, kad vaikas ar vaikai man vergautu ir savo brangius savaitgalius leistų pas tėvus. Senatvės gal ir bijau, bet tikrai nebusiu ikiri bambekle ir duosiu vaikams patiems spresti kada mane aplankyti. O jei pamirs, kaltinsiu tik save del blogo auklejimo, bet jokiu budu per prievarta nereikalausiu, kad mane prisimintų. Ir senukai suranda idomios veiklos, todel tikrai neliudesiu.

    vinipukas

  3. 2

    na istikro nereikia tokiems dalykams nusiteikti,tiesiog geriau galvoti,kad viskas bus gerai,o seip apie tai tikrai net negalvoju:)

    Indruleeeee

  4. 2

    dirbu šeimoje,kurioje augo trys vaikai.dirbau nuo 13m.iki dabar.taigi jų vaikai kartu su manimi užaugo.dabar dvi dukros Vilniuje,sūnus užsienyje,turi savo gyvenimus.kaip tik vakar kalbėjomės apie tai.retai matosi su vaikais,ir tai labai liūdna,jie turi savo gyvenimus,keliauja po įvairias šalis,labai retai randa laiko trumpam aplankyti tėvus.
    aš pati savo mamą mačiau 4 kartus per 5m.na skype susimatom:)ir trūksta ir ilgiuosi.
    aš bijau ir nebijau senatvės,kartais pagalvoju,o jei išvažiuos studijuoti dukra į užsienį ir pasiliks ten,o aš jos nebematysiu:(matyt kiekviena mama anksčiau ar vėliau apie tai pagalvoja.

    emiliukas

  5. 2

    na mes daznokai pagalvojam kokios musu mazyles bus :))) bet apie senatve dar net negalvojam :))))

    deimantina

  7. 2

    na iki senatves mum dar toli,negalvojam apie tai,tik vieno nenoreciau- likt viena,be vyro be vaiku,zinot gyvenime visko buna,kai zmones palieka vieni,turiu omeny ar koks nelaimingas atsitikimas ar panasiai,
    na o savo senatve isivaizduoju paprastai, abu su vyru senukai krutam po namus, vaikai savaitgaliais aplanko :)

    Milana69

  8. 2
  9. 1

    bijau senatveje likti viena

    ruta26

  10. 1
  11. 1

    Na as nebijau. Senatve ateis, bijosiu jos ar ne., O vaikai, kaip isauklesi, taipo ir elgsois su tavim..

    Jorkaile