Galiu papasakoti viena istorija is savo vaikystes. Mes su tevais kazkur keliavom ir mamos drauge paprase, kad paimtumem ir jos vaika (jam gal kokie 6 m. buvo). Nuvaziavom i viena miesta uzsienyje ir as kazko nepasidalinau su tuo vaiku. Ir jam prasidejo isterija, bet tokia baisi, jis klyke, krioke, verke, be asaru, kartais su tokiais agresijos priepoliais "paleiskit mane!!", "As jus issudysiu visus!!!!" ir t.t. Mano tevai nedriso nieko daryti svetimam vaikui, laike tevas ji gleby, i jis klyke kiek imanydamas. Ir taip keleta valandu. Visi zmones ziurejo ir baisejosi. Net nesuprato, ka tas vaikas rekia. Ir jokiu graziu klabu, raminimo jis nesiklause. Kazkaip tevas neapsikente po keliu valandu ir trenke jam per veida, ir neitiketina - jis nutilo. Tapo toks silkinis, toks ramutis. Geras geras vaikas. Kaip niekur nieko, paklause, o kur dabar eisim? Tevai ir as buvom tokie isseke emociskai, kad liko vaziuoti tik namo. Pakeliui uzvezem vaika ir papasakojo tevai, kas nutiko, ir kad sudave jam. Tai mama tik pakomentavo, kad jam taip buna ir kad tokiu atveju reikia suduoti, tik tai padeda.
Nesakau, kad tai sprendimo budas, bet vat kai teko susidurti praktikoje, pasirido, kad tai visgi kartais tai buna vienintele iseitis, nors jei Seimas patvirtintu bausmes, mane tevelius butu galima buve tada nubausti.
Anonimas