kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi?

19ats.
kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi?
tas žmogiukas buvo mano brolis. Žuvo prieš metus, tačiau aš vis dar negaliu suprasti, kad jo jau nėra - atrodo tuoj paskambins...arba ateis ir apsikabins... Iškart po laidotuvių gėriau raminančius, nes buvo labai blogai, bet vėliau mažinau dozes ir gydytoja jau liepė jų nebegerti. Bet kartais būna, kad ištisai apie jį galvoju, verkiu - jis buvo tik 18 metų - kartais įsivaizduoju jo gyvenimą - jei nebūtų žuvęs...
Jei kuri nors su tuo susidūrėte - prašau pasidalinkite savo patirtimi...
Ineta_Moters sveikataĮsimintasĮsiminti

2
negalvoti apie tai ir savaime praeis as pati palaidojau nesenai pusbrolį
mamyciuke
2
as netekau tecio pries 4 men. Jis mire labai staiga ir netiketai, tai patyriau dviguba soka. Vis dar nesuvokiu, kad jo nera, kai nuvaziuojame pas mama, vis laukiu, kad jis iseis pasitikti. Negaliu sakyti, kad kiekviena diena apie tai labai galvoju, vaikai uzima visas mano mintys. Sunkiausia buna nuvaziavus ant kapu. Stengiuosi filosofiskai ziureti i mirti, kad nebutu taip skaudu. Sako, kad negalima galvoti apie mirusi ir labai selvartauti, taip mes neduodame jam ramybes. Nors istikruju niekas nezinoi, kaip yra. Po tecio mirties mes visi artimieji sapnodavom panasu sapna, kuriame tetis sakydavo, kad jam labai gerai ir jis ruosiasi sugrizti i zeme. Gal cia psihologinis dalykas, o gal jis taip mus ramindavo :)
mamyčiukas
2
Dar vienas dalykas, jei tave supa jo daiktai, bus sunkiau negalbžvoti apie jį.
Jorkaile
2
Cia jau tik laikas padeda.. Ir vaistai.. raminamieji. Neįmanoma patarti... Dalelytė tavęs miršta. Reikia su tuo susitaikyti ir užsiimti kuo nors..
Jorkaile
2
as netekau dedes pries 4metus ir vistiek labai daznai ji prisimenu. buvom labai artimi, jis buvo mamos jauniausias brolis - ne toks didelis buvo metu skirtumas tarp musu. kartu dirbom naktiniam klube - visas gyvenimas buvo kartu.... jis man buvobrolis, tetis, draugas.... va ir vel graudinuosi :( ai.... nera recepto, kaip neliudeti. beje, mano Giedriu mirtinai partrenke einanti per pereja... visada vaziuodavo sportuoti, o ta karta nutare peskom nueiti... siaubas zodziu....
mano mamai jis irgi buvo labai artimas ir ji vis sapnuodavo sapna, kur jis sako "as grisiu pries sventes ". galit tiket, galit ne - kai suzinojau, kad laukiuosi, pasakiau mamai - ji taip apsidziauge - as pagimdziau pries kaledas, lapkricio gale ir ji nebesapnuoja to sapno... as tikiu, kad jeigu labai ilgiesi zmogaus, jo siela toli nenukeliauja. kartais ziuredama i savo sunu taip stipriai jauciu Giedriu...
Elevina
2
as irgi netekau brolio, pries 10 metu jis zuvo... ypac sunku buvo po laidotuviu, kai vis negali patiketi, kad jo nebera. kuri laika atrode, kad sapnuoju, paskui vis atrode, kad jis kazkur isvykes... liudna ir dabar, pasiilgstu jo ir galvoju apie ji, bet laikas is tikruju gydo zaizdas ir per tiek metu susitaikiau su netektim.
romantike
1
labas,man taip buvo pries dvi savaites,palaidojau savo teti, jauna tik 40 , oman tik 20.labai sunku taip gyventi,mama ligota,jai dar sunkiau ,ji nebeturi sirdies draugo.vis galvoju apie teti,tai nutiko taip netiketai,negaliu susitaikyt,atrodo jis gris pas mama,pas savo mazaja anukele,gaila kad mazoji nebepazins senelio,o buvo toks gyvibingas ir stai,bet tikiu kad jam ten gera,jis zino kad labai ji mylim,jum dar susitiksim,visi ten iseisim
Anonimas
1
Palaidojau močiutę šiais metas birželio 18,dar tik mėnuo su trupučiu praėjo,bet taip sunku susitaikyti ,kad nebėra žmogaus kuris 13 metų augino mane atstojo net ir tėti kurio neturėjau,visuomet padėjo mums su mama. viską atidavė mums o pati buvo be nieko. vis dar norisi rašyti žinutę kaip sekasi ,kada grįši.bet supranti,kad nebegrįš jau niekada. Nuo to pastovaus galvojimo dažnai sapnuodavau ja.
Viskas taip įvyko greit. dar pirmą nakties sakė,kad eičiau miegoti o po keturių valandų žmogaus nėra su mumis mirė sapne.taip sunku būti namuose kurie primena Jos mirtį..
Niekada netikėjau ,kad gali man taip nutikti ,kad turėsiu aš laidoti savo brangiausia žmogu po mamos. tą kelę į kapinęs teko regėti televizoriuje ,bet kad man tuo keliu teks eiti nebūčiau pagalvojus.,tiek dar liko nepasakytą.neišsipildžiusiu svajoniu kurios buvo planuotos su močiute.. Blogiausia tai ,kad pradedam vertinti tada kai nebetenkam..
Nebuvo Jinai sena šitą mėnesį turėjo sueiti tik 56 metai.nežinau kiek laiko tokios žaizdos gydosi ,nes pirmą syki man taip ,bet žinau vieną ,kad žmogaus neįmanoma pamiršti..
Stiprybės Jums..
Anonimas
1
is tiesu tai laikas apgydo zaizdas,turejo praeiti koki3 metai po mamos mirties kad ramiai galeciau ja prisiminti.Buna kad ja susapnuoju ir ryte taip gera pasidaro.Nors....dabar prisiminus negaliu sulaikyti asaru...
lira1111
1
sunku kazka pasakyti tokioje situacijoje..bet manau tik laikas viska atstatys i savo vezes..dabar tik stiprybes ir nepaluzti linkiu!!
nade