as tai vis tiek duodavau papuli. skaudedavo, kentedavau, bet vis tiek duodavau. labai daznai tepdavau garmastanu, tai ilgai ir nesikankinau :)
spenelių žaizdos ir skausmai tikrai nėra privalomi žindant kūdikį. Ir gamtai to visai nereikia. Esmė – kad naujagimis ne čiulptų, sugriebęs tik už spenelio, jį siurbdamas ir maigydamas dantenomis, o žįstų, plačiai apžiojęs spenelį kartu su areole (aplinkiniu tamsesniuoju laukeliu). Tada speneliui nieko blogo nenutiks, nors žindymas tęstųsi valandomis. Bėdos dažniausiai atsitinka, kai dar neįgudusiam gerai žįsti naujagimiui pradedamas duoti čiulptukas. Įpratęs čiulpti, burna siaurai suėmęs čiulptuką, mažylis gali nebemokėti ir nebenorėti plačiai išsižioti glaudžiamas prie krūties. Vaizdžiau, su paveikslėliais, tai išdėsčiau „Žindymo mokslo“ straipsneliuose: < http://www.zindyk.lt/?p=321> ir < http://www.zindyk.lt/?p=333 >
O jeigu jau taip atsitiko, jog speneliai jau suskirdo ir skauda, žindyti dėl to nereikėtų nustoti, net ir laikinai. Nereikia nei antspenių. Svarbiausia yra tas pats - kad kūdikis daugiau apžiotų krūties ir spenelis atsidurtų gilau burnoje. Pasistenkite tai padaryti. Tada spenelis nebus siurbiamas, maigomas ir papildomai traumuojamas, ir … neskaudės.
Taip, geriausias tepalas suskirdusiems ir džiūstantiems speneliams yra pačios mamos priešpienis/pienas, ypač po žindymo, nes “galinis” pienas yra pakankamai riebus.
Plačiau apie spenelio skausmų ir žaizdų priežastis ir gydymą rastumėte ir specialiame skyriuje knygoje apie žindymą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“, p.149-158.
as tai vis tiek duodavau papuli. skaudedavo, kentedavau, bet vis tiek duodavau. labai daznai tepdavau garmastanu, tai ilgai ir nesikankinau :)