Man kažkodėl toks įspūdis, kad ne visą situaciją aprašei. Dėl priekaištų dėl svorio užjaučiu, pačiai teko patirti vyro užgauliojimus. Džiaugiuosi, kad man pavyko numesti svorį ir santykiai su vyru tikrai susitvarkė. Tiesiog jo visa šeima labai netolerantiški stambesnių ir stambių žmonių atžvilgiu. Į bendrą lovą vyras sugrįžo po 11 mėn. Vaikelio priežiūra be abejo buvo tik mano problema, bet aš tai žinojau nuo pat pradžių, nes jis kategoriškai atsisakė turėti vaikų, vis dar negaliu patikėti, kad įkalbėjau jį susilaukti bent vieno. Bet, aš jam daug atleidžiu nes: vaikelį labai myli ir kai jau būna su juo, tai atsiduoda jam visu 100 proc.; labai daug dirba ir rūpinasi šeimos gerove; kai tik gali, pagelbsti ir man. Galvoju, gal tavo ir tavo vyro požiūris į gyvenimą visiškai nesutampa, gal svajojat apie skirtingus dalykus, gal gyvenimo tikslai nesutampa. Tiesiog užkliuvo man tavo nuoskauda, kad pas drauges vyras neišleidžia, vaiko neapsiima vienas prižiūrėt (jei gerai supratau). Man visada buvo keista, iš kur tas begalinis noras pas drauges lakstyti. Gal ir tavo vyras to nesupranta. Galų gale juk galima su vaiku pas draugę nulėkti. Žodžiu, manau, kad prikaišiojimas dėl svorio nėra vienintelė problema pas judu. Bet čia tik tu viena gali susigaudyti, nes iš vieno papasakoto epizodo sunku spręsti kas šeimoj iš tikrųjų yra negerai. Tiesa, kai vyrai yra nepatenkinti esama situacija, jie "smogia" į skaudžiausią vietą, o moterims svoris yra viena opiausių temų. Taigi vėl prie to pačio grįžtu, gal svoris čia visai niekuo dėtas, reikia problemos ieškoti kažkur kitur?
bum