• 20ats.

    Kaip jauciates,kai palaidojate artima zmogu,seimos nari?

    siandien palaidojom dede,tai vis akyse stovi karstas su jo kunu,net uzmigt turbut bus sunku.Kaip issivaduoti is tu reginiu?

    ruta26Kiti klausimaiĮsimintasĮsiminti

Atsakymai

  1. 2

    Jauciuosi, kad sirdi lyg akmuo spaustu, ir tustuma viduje butu. Kuri laika nesmagu vienai namie pasilikti.. Bet su laiku dideli isgyvenimai praeina..

    Imbiere

  2. 2

    uzjauciu.... tikrai suprantu ka isgyveni,mes palaidojom pusbroli,po 4men seneli,jau praejo du men po senelio mirties bet dar vis sirdis kraujuoja,asaros byra.skaudu kai netenki artimo zmogaus,o ipatingai kai mirsta ne sava mirtimi.....

    aronas

  3. 1

    siaubingai,esu palaidojus seneli katras man buvo kaip tetis,tai net iki siol kartais neatsigaunu,ji prisiminus kad jo neber pradeda asaros lietis

    Aiste28

  4. 1

    Uzuojauta tau ...
    Turi turpuciuka laiko praeiti...

    Mazute

  5. 1
  7. 1

    uzjauciu tave...man taip pat buvo,kai palaidojau teti..jis mire taip staiga,net nemanem,kad jis turi bedu su sirdim....kai atsiguldavau miegot,vaidendavosi,kad jis guli salia mano lovos karste...teko pagert hemeopatiniu vaistuku...pirmi metai be jo buvo be galo sunkus,negalejau patiket,kad jo nera,slege begalinis ilgesys...dabar jau praejo 5,5 metu,viskas lyg ir aprimo...o sirdyje liko pats nuostabiausias zmogus-pavyzdys idealaus vyro...

    Anonimas

  8. 1

    nepakeliamai sunkiai. Galima net išprotėt.

    Jorkaile

  9. 1
  10. 1

    Uzjauciu man praeiteis metais per du menesius mire senelis ir senele be ju daugiau nieko ir neturejau neskaitant vyro tai buvo sunku pirmos dienos bet paskui tie vaizdai po kazkiek dienu tiesiog dingsta ir gyveni toliau.

    Lafe

  11. 1

    užjaučiu, sunku tokie išgyvenimai.nors jau buvo mirę seneliai, dėdės, tetos, vis atrodė skaudu, liūdna ir pan, tikrą praradimo skausmą supratau tik kai palaidojau brolį - visai kitoks jausmas, daug daug kartų stipresnis skausmas ir ilgai nepraeinantis liūdesys... nežinau kiek laiko turi praeiti, po tokio artimo žmogaus netekties, sako kad laikas gydo žaizdas, bet man viskas vėl ir vėl akyse stovi, dar išvis ir nebuvau mačiusi jauno žmogaus karste... po laidotuvių tėvų namuose negalėdavau būti - visur jis buvo... dabar jau du metai beveik praėję, o aš su tuo taip ir neapsiprantu... ypač sunku ten, kur visada matydavau - namie, jo kambarį, prie kompiuterio, atrodo, kad jis vis dar ten... sunku ir apibūdinti tokius jausmus. man po nelaimės prireikė gyd. pagalbos vaistus gėriau beveik du mėn... dabar tik šeip ašaros vis ritasi, niekada jo neužmiršiu, niekada tirkiausiai ir tas skausmas neišnyks visiškai...

    Ineta_