pykti visuomet galime tačiau tikrai nepuolu keršyti,pagalvojus kad ankščiau ar vėliau vistiek atsirūgs
Bandau kovoti gerumu.Daznai pavyksta,jei nepavyksta,tuomet nebendrauju su siuo zmogumi.Esu neutrali,taciau sis zmogus visada turi sansa reabilituotis mano akyse.Turejau tokiu atveju ir labai dziaugiausi,kai mane smarkiai izeides zmogus,po metu atsiprase.Turejau ,,mokiniu''(ambicingu mokytoju,dar ambicigesniu direktoriu)kurie amzinai sokdavo man i akis,priesginiaudavo,uzgauliodavo,bet po kiek laiko,kartais ir po metu,pasikeisdavo ju nuomone ir jie pradedavo mane gerbti.
pykti visuomet galime tačiau tikrai nepuolu keršyti,pagalvojus kad ankščiau ar vėliau vistiek atsirūgs
aš nesu kerštinga ,bet kai mane neteisingai apšmeižė mano tikra sesuo ir vienu žodžiu labai mane yskaudinus yra ir neatleisiu jai niekada tai kai sužinau ,kad jinai kas nors negerai yra tai širdyje pasidžiaugiu ,kad lazda turi du galus.
niekada nekersiju.. nes nesu toks zmogus ir nelinkiu niekam blogo.. jei zmogus daro bloga jam paciam gyvenymas atlygins.
retkarciais atkersiju,o jei ne,tai laukiu kol atsigres:-D
vienintelis toks žmogus mano kelyje pasitaikė tai mano uošvienė,taip pykau,kad mintyse ir keikiau ir nusprogti linkėjau,dabar visai apie ja negalvoju,kiekvienas gausim ko nusipelnėm.