Atsakymai

  1. 1

    Kiausini,duonos riekele ir balto surio gabaliuka.

    melynaake20

  2. 1

    nieko nenesam,nes labai retai i baznycia ienam

    ruta26

  3. 1

    O mes nesam sventinti kiausinius, duonos riekele, druskos ziupsneli, vandens indeli, kumpio ar desros galiuka ir sviesto. Paskui prie stalo ant sventintos duonos uztepam sventinto sviesto ir suvalgom su sventinta duona.. Toki, kaip sventa kasni padarom.. Keista, jei kai kurie sita dalyka is manes pirma karta isgirs. Beveik ne vieno zmogaus nesu sutikusi, kuris nesinestu i baznycia valgio sventinti.. O gal cia tik nuo seimos tradicijos priklauso. Pas mus per Velykas tik taip budavo, nepamenu, kad nestume tik vienus kiausinius sventinti..

    Imbiere

  4. 1

    niekad nenesam sventinti, tik verba nesam

    Anonimas

  5. 1

    as kazkaip irgi neesu girdejusi kad valgi reikia sventinti

    vestina

  7. 1
  8. 0

    Aš dar specialiai tam reikalui esu prisirankiojus mažų gražių raštuotų kepimo, želė, keksiukų ir panašių formelių , ir kad nereiktų viso didelio patiekalo nešti šventinti ar jo pjaustyti į dalis, aš kartais gamindama pyragų tešlas, kumpius, velykinę paschą ir pan, po mažą dalį tešlos/masės atskiriu nuo viso gabalo ir kepu/stingdau toje nedidelėje formelėje, atskirai nuo likusio tešlos gabalo, kad būtų daugelio patiekalų po mini nepjaustytą versiją šventinimui. Taip galima į nedidelę pintinę prisikrauti daug skirtingų patiekalų po mažai, ir nereikia gadinti, pjaustyti, didesnių pagamintų ir papuoštų patiekalų. Pirma stengiamės paragauti šventintų patiekalų:) Prie pintinėlės, kurioje nešu maistą šventinti, tvirtinu mažą puokštelę žalumynų, kadagių ar žibučių, natūralaus vaško arba baltą žvakę, į pintinę įtiesiu balto lino įtiesalą, apnertą ir siuvinėtą, su dekoratyviais atvartukais, svyrančiais per pintinėlės kraštus.. tai va:) Toks mūsų krepšelis būna. Pasitaiko kad ir nespėjam pašventint nunešt, bet vėliau tai žymiai smagiau būna, kai nunešam ir viską padarom kaip priklauso, visur sudalyvaujam..:)

    Anonimas

  9. 0

    Mes dažniausiai nešdavome margučius, bet ne todėl kad nenorėtume nešti daugiau patiekalų, bet todėl, kad tas šventinimas kažkaip dažniausiai išpuldavo gana anksti, tada kai daugumas šiuolaikinių šeimininkių dar nebūna pagaminę velykinių valgių -dabar gi dažna situacija šeimoje, kai moteris, šeimos mama, beveik viena viską gamina, ruošia, namus plauna, puošia, o jei dar koks darbas, eilinės dienos pareigos, o norisi, kad tas stalas būtų pagal tradicijas, ir su visais privalomais kulinariniais atributais, tai tikrai ilgokai užtrunka, ir tiesiog ne visad spėjam iki šeštadienio pavakario viską pagamint, iki kol tie šventinimai vyksta, o tenka neretai ir iki vėlyvesnio vakaro ar nakties padirbėt su visa ruoša, kas aišku lemia tai, kad tenka prigriebt tai kas jau pagaminta ir nulėkti vidury dienos, pašventint tai, ką jau turi, o grįžus toliau tęsti patiekalų gaminimą:)

    Tai mes dėl aukščiau išvardintų priežasčių dažniausiai nešam šventint tai, ką gaminame labai iš anksto, kas ne greit genda ir gražiai atrodo, kas yra simboliška ir ką daugmaž valgys visi šeimos nariai- pvz margučius, sviestinį avinėlį, kurį šaldymo kameroje galima laikyt pagaminus savaitę prieš velykas, duoną, druską.

    Bet šiaip, žinau, kad žmonės neša viską, kaip ir senovėje- nėra jokių apribojimų ar griežtų taisyklių- neša ir kumpius, dešras, sūrius, sviestą, būtinai druską. Mes turime tik nedidelę pintinę, tai ten labai kažko ir nesutalpinsi, bet sviestinis avinėlis, margučiai, druska, koks keksiukas telpa, tai ir nešam, kai kada vandenį irgi, nors švęstam vandeniui įsipilti būna prie kai kurių bažnyčių bačkos kieme ar bažnyčios prieangyje.

    Senovėje, kai žmonės buvo religingesni, tai nešdavo absoliučiai viską, dideliais kiekiais, arkliais veždavo , sudėdavo maistą į didžiules skrynias, panašias į kraitines, ir ne tik savo, bet ir kaimyno skrynią su maistu, jei kaimynas važiuot negalėdavo ar sirgdavo:) Seni žmonės pasakoja, kaip kvepėdavo visas šventorius maistu.

    Man miela, kad vis dar pasitaiko žmonių, kurie šventina ne tik margučius, o šventinimo dieną vis po miestą su nemažom pintinėm , gražiom staltiesėlėm uždengtom , vaikštančių pasitaiko, kurie šventina visus patiekalus- miela žiūrėti, bažnyčia kvepia, tradicijos ir kartų perimamumas jaučiasi, o tas maistas šventintas, atrodo kažkokią kitokią , tauresnę nuotaiką sukuria, ir jo skonis toks tarsi kitoks, tyresnis, šventiškesnis:)

    Anonimas