- 1ats.
Atsakymai
- 1
Turiu daug draugų architektų. Pasakysiu tik tai, ką jie dažnai kalba. Daugeliui geri laikai buvo tuomet, kai Lietuvoje buvo statybų bumas. Atėjus krizei, daugelis pajuto, jog gerokai sumažėjo užsakymų arba užsakymas tapo tokiu siaubingu deficitu, jog nemaža dalis architektų išėjo į neapmokamas atostogas. Pati esu baigusi tokią vieną meno sritį, kurios situacija dar baisesnė, nei architektūros, bet matau vieną bendrą panašumą: aš manau, jog tokiai mažai šalelei kaip Lietuva dabar architektų tiek, kiek jų yra "pagaminama" nereikia, nes čia maža rinka. Ir tik dėl to, kad jų yra paprasčiausiai perdaug, didžioji dalis baigusiųjų studijas nesuranda sau vietos ir darbo pagal savo specialybę. Daugeliui tenka užsiiminėti kažkuo kitu, kitaip sakant, tiesiog pradėti "naują gyvenimą", kupiną ieškojimų ir bandymu kuo nors užsiimti. Daugelis nusivilia, nes tiek laiko sugaišta studijoms, kurios tau neužtikrino tolesnės ramios tavo gyvenimo eigos. Dėl to daugelis žmonių jaučiasi nestabiliai, tarsi gyvenimas būtų ant peilio ašmenų, nuolatinė įtampa dėl buvimo, visiškas neužtikrintumas dėl rytojaus, nes jei negali užsidirbti pinigų, tai negali ir pavalgyti, susimokėti už stogą virš galvos, aš jau nekalbu apie kitus dalykus, pvz tokie kaip šeimos kūrimas ir vaikai tampa neįmanomu dėl tos pačios finansinės ir negalėjimo dirbti tai, ką tu moki ir esi baigęs studijas priežasties. Tad iš tikrųjų galiu tau, Eglone, pritarti, jog architektūros specialybė šiais laikais neperspektyvi. Beje galiu paguosti tik tuo, kad, kad šią problemą patiria daugelis ir ne vien tik baigę architektūrą....
svarainė