Šaunu, kad daugeliui idealiai :), tiesiog mačiau savo akimis tokių variantų kaip aprašiau ir tai ne šiaip pamąstymas, tokių modelių yra realiai, tik gal ne kiekvienas ar kiekviena norėtų garsiai prisipažint. Mano atveju - ištekėjau už žmogaus, kuris man tiesiog labai patiko, jaučiau jam didelę simpatiją, susižavėjau jo protu ir labai aukštu intelektu, bet nebuvau dėl jo pametusi galvą ir įsimylėjusi iki ausų, net iki šiol kartais pagalvoju, kad mano vyras yra ne mano skonio, kad ir kaip tai esančioms idealiame modelyje, kai abu myli vienodai, atrodytų keista. Dažnai "užplaukia" ir noras skirtis, ypač kai būna sunkesni gyvenimo momentai, bet vyras labai to nenori, daro viską, kas jo galiose. Man jis nepaprastai švelnus, dėmesingas, geras, tiesiog kita gal pasakytų, kad svajonių vyrukas. Bet man dažnai po to ir sąžinė pradeda graužt, kad negebu mylėti taip savo vyro, kaip jis mane, pasijuntu kalta po apsipykimų, kuriuos turbūt pati dažniau sukeliu. Tada pagailsta man vyro ir puolu atsiprašinėti, o jis mane apkabina, spaudžia prie savo krūtinės visas virpėdamas ir kartoja, kad mane beprotiškai myli, kad esu jam labai gera (nors aš negalvoju, kad esu jam labai gera), kad būkime kartu amžinai ir niekada nesiskirkime ir t.t. Vienintelis dalykas, kuris mane sustabdė skirtis - tai, kad dabar laukiamės vaikelio. Mano tėvų modelis taip pat neįdealus, daugelio giminaičių taip pat. Tiesa idealų, tiesiog kaip pasakose modelį žinau – taip pat mano giminėje, bet va jau jų vaikų gyvenimai neįdealaus modelio, bet ta šeima daugeliui mūsų giminės rate yra deja tik nepasiekiamas idealas, tiesiog gyva meilės pasaka...
svarainė