• 23ats.

  Kaip jum sekėsi adaptuotis namuose pirmąją sugrižimo dieną su kudikėlių iš gimdymo namų?

  Mus pasitiko visiška ramybė.
  Jau iš anksto buvome iki smulkmenų pasiruoše dukrytės sutikimui.
  Mano mažulytė pasaulį išvydo gruodžio 8 tąją dieną, o po savaitėlės jau susipažino su savo jaukiais namais.
  Esame be galo laimingi tėveliai ,ir mažulė tai jausdama yra be galo rami. Gerai valgo, ramiai miega.Prabudusi mielai stebi aplinką ,ir dar pastebėjau jog jos visai netrikdo nei pampersiukų keitimas,nei drabužėlių, nei vandens procedūros. Visada puikioj nuotaikoj mažulė.Dar nė syk negirdėjome verksmo ,išskyrus gimimo akimirka ir keleto procedūrų metu dar ligoninėje.
  Tiesa ,nei ligoninėje ,nei namie atsisakėme visų vizitų norinčių pasmalsauti ar pasveikinti ,net ir artimųjų.
  Gražiai paaiškinome jog tai galima padaryti ir po kokių trijų,keturių mėnesiukų , jau lėlytė bus kiek tvirtesnė, paaugus.
  Na,o nekantraujančius pamatyt pirmąją anukėlę turimus vienintelius artimiausius senelius , nusprendėme tą pasimatymą skirti per stebuklų Kalėdinį vakarą. :)

  AnonimasŠventėsĮsimintasĮsiminti

Atsakymai

• Geriausi
• Naujausi

1. 5

   mums namie taip pat buvo ramiau nei ligoninėj, bet mes svečius pirmuosius jau ligoninėj priėmėm :) namai buvo sutvarkyti, vyras su didžiąja pasistengė, paruošė valgytiš pat ryto, kad mes grįžtume ir galėtume ramiai pailsėti :) tikrai nenorėjau slėpti nuo visų savo vaikelio, po poros dienelių ir į laukutį išėjom - nori nenori vaikštant kažką pažįstamo susitinki :) jaučiausi gerai, mergytė sveika, nemačiau reikalo slėpti ją nuo viso pasaulio... sakai trijų- keturių mėn... tokio amžiaus buvom visur išvažinėję, jūroj nusimaudę :) su visais susipažinę... patirtis tokia - jei vaikas pirmus mėn mažai mato artimiausius žmones, tai paskui nelabai juos mėgsta kažkaip... pvz su anyta mažokai bendraujam tai dukra vis dar jos nepripažįsta, pamačius nenori pas ją... o juk močiutė ... smagiau ,aki būtų pažįstamos labiau...

   Ineta_

2. 4

   pirma diena namie tai puikiai, dziaugiausi istrukus is ligonines :) o po to prasidejo lankymai...iki pykinimo net davesdavo mane. kazkaip zmones nelaai suprato kad pirmom dienom norisi pabut vieniem, viskas nauja ir neaisku dar o laiko sedeti ir pliurpti tikrai nera.... na bet didziaja banga jau atlaikem. tik liudna kad atejusi sesute patare per sventes niekur nevaziuoti ir isvis sveciu nepriimineti nes atseit gripas siaucia jau. tai nezinau net ka cia daryti, planavom kuciom aplankyti senelius...

   arcita

3. 4

   sveikinu ir dziaugiuosi uz Jus. pas mus buvo streso daug,mazoji gime kova, bet namuose kuriuose gyvenom buvo beprotiskai salta, tad istisai siltai aprengta,nuolat prie kruties, nemiegodavo, vergdavo..zodziu saunu, kad Jums,millena viskas kitaip:) as gal kai pagalvoju elgciausi kiek kitaip, nes dabar daug daugiau zinau, bet tada buvau visai zalia, ir nepasiruosus, tad taip gavosi, bet dabar esam labai laimingi,visi stresai giliai uzmarsty:)

   bantukas

4. 4

   didziausi sveikinimai sulaukus dukrytes:)
   o pas mus pirma diena tai buvo panika,man asmeniskai,nes kai parsivezeme leliuka,be galo bijojau pati ji perrengti,atrode baisu net paliesti,sulenkti rankyte,kilstelti galvyte:) bet paskui viskas buvo labai gerai,musu maziukas irgi buvo tikras ramuolis:)

   sandritute

5. 4

   na mano mažulė atėjo atėjo į pasaulį pasibeldus truputi per anksti, tik 34 savaitėlių.
   Bet kadangi nebuvo pati pačiausia gimusi coliukė ,beveik tokia pati kaip ir išnešioti vaikeliai .Visiškai savarankiškai ir kvėpavo ,ir valgė ,ir svoriuko greit priaugo tai mus paleido namučių jau 35 savaitėlių.
   Na, nuo žmonių jos slėpti tikrai neketiname, tik jį tokia dar mažutė trapi ,vis vien juk nesupras kitų buvimo. O ir aš pati niekad nebuvau linkusi į tai kad pas mus kas dažnai lankytųsi, daug mieliau patys išvykstame papramogauti . O namai mum ramybės tvirtovė.

   Anonimas

7. 4

   sveikinu sulaukus dukrytes :)
   mes adaptavomes visai neblogai. tiesa, dar kol buvom ligonineje mano busena buvo kaip ir visada, tik dar labiau pakileta, o kai grizom namo pamenu padejau mazyli i lovyte, persirengiau ir pradejau vaikscioti po namus, zvalgiausi, stebejau, tylejau ir nezinojau ko imtis. tokia kaip nesava jauciausi, namai atrode tokie pasikeite, viskas atrode kiek kitaip nei anksciau :) kaip toks gimes mazas pipiriukas sujaukia visa prota ir gyvenima geraja prasme... greit atsigavau is tos sokines akimirkos ir gyvenimas tekejo sava vaga...

   romantike

8. 4

   sveikinu :)
   
   Na mes elgemes kiek kitaip, aisku namuose tiek as tiek mazylis jautesi kur kas geriau negu ligoninei.Labai dziaugiuosi gryzus namo :) Tad gryzus is ligonines susitavrkiau namus, nes vyras, deja, nelabai sugebejo, tvarkesi, bet "savaip" ;D
   o sveciu sulaukem jau antra diena, tercia diena patys vazevome i gamta pabuti su mazyliu, ir del to visai nesigailiu, vaikas nebaikstus, zmoniu visai nebijo, uzmiega be problemu ir namuose ir sveciuose :) nematau tikslo taip slepti vaika kelis menesius ;)

   Adri

9. 3

   na pirmas dienas ir mum buvo ramybes ir poilsio metas nes ligoninei bent jau as labai isvargau beveik nemiegojau nes vistik toks stebuklelis buvo sumaises diena su naktim nors ir pasitiko mociute namuose nes ligoninei nelanke :) bet tikrai nepamirsiu tu pirmuju dienu kartu su suneliu

   simka

10. 3

    Na todėl,jog 34 sav. vaikelis yra laikomas neišnešiotuku, ir mum dar labai pasisekė ,nes išrrašo vaikelius iš ligoninės kai sulaukia 36 savaičių ir gali puikiai jau viską daryti savarankiškai.(mus išrašė 35 sav. suėjus )
    O gimusius vaikelius nuo 36 savaitės po gimimo, jei su sveikatėlę nėra problemų ,vos tik pradėjus riauginėt svorio į namučius paleidžia 5 parą. Ir tik labai retais atvejais trečią parą.
    Nes po gimimo vaikeliai visi svorio numetą, ir tik jį gražinus ,bei pradėjus priauginėti ne visada tai pasiekiama trijų dienų bėgyje. Juk kai kuriom mamytėm po priešpienio atsiradimo pienukas gali pasirodyt iš vis net ir po 10 ties parų .
    tai čia jau individualu. Kaip kas susiklostys.

    Anonimas

11. 3

    Mes pragulėjome ligoninėj penkias dienas,tai baisiai džiaugiausi namo grįžus,nes tai buvo pirmas kartas kai gulėjau ligoninėje ir taip ilgai (neskaitau paros laiko,kai buvau nuvykusi dėl patinusių kojų,bet viskas gerai buvo).Namuose buvo patogiau miegoti ir geriau,ką nori tą darai,nėra tos dienotvarkės kaip ligoninėje.
    Mus lankė kas norėjo ligoninėje.O po dviejų dienukių vykome pas močiutę į gimtadienį.Ir dažnai vykdavome į gamtą pasivaikščioti,vykome į miestą,kur tik sugalvojome.

    aidaS