Atsakymai

  1. 6

    Vardininkas vartojamas būviui ar būsenai žymėti. Būvis gali būti nuolatinis, nekintamas arba laikinas, nepastovus.

    a) Nuolatinis, nekintamas būvis nusakomas daiktavardžiais ar daiktavardiškaisiais įvardžiais. Su buvimą reiškiančiais veiksmažodžiais būti, likti, rodytis (atrodyti, pasirodyti) geriau vartoti vardininką (įnagininko reikėtų vengti), pvz.: Dėdė Petras visą gyvenimą buvo mokytojas. Dviejų vaikų tėvas liko našlys. Jis visada atrodė tikras išminčius. Su esamojo laiko būti ir galėjimo veiksmažodžiais (yra, nori, gali būti) vartojamas tik vardininkas, pvz.: Šis žmogus yra mano brolis. Iš išvaizdos jis galėtų būti amerikietis. Su veiksmažodžiu vadintis („turėti vardą“) taip pat vartojamas vardininkas, pvz.: Aš vadinuosi Petras. O su būtojo laiko forma ir reiškiant galėjimą tinka ir vardininkas, ir įnagininkas, pvz.: Šis renginys vadinosi „Pažaislio festivalis“ („Pažaislio festivaliu“).
    b) Laikinas, kintamas būvis nusakomas daiktavardžiais ir daiktavardiškaisiais įvardžiais. Su veiksmažodžiais būti, darytis, dėtis, jaustis (pasijusti), tapti galima vartoti ir vardininką, ir įnagininką (žr. Įnagininkas), pvz.: Jaunystėje kelerius metus jis buvo mokytojas (mokytoju). Pamažu jis darėsi išminčius (išminčiumi). Jis dėjosi išminčius (išminčiumi). Išėjęs į pensiją tapo rašytojas (rašytoju).

    IlonaP