Juoda depresija dėl vaiko turėjimo...
Man 22 metai, aš auginu 1 metų sūnų, studijuoju dieniniam, nes mama pensininkė ir gali jį pažiūrėti, kol aš paskaitose. Bet štai mano draugė rudenį išvyksta į Olandiją pagal Erasmus mainų programą. Ir man širdį diegia toooooks pavydas, ir kartu neapykanta likimui. Dėl to, jog jis netikusiai susiklostė, aš negaliu vykt į tokias mainų programas... Mama tikrai nesutiks visą pusmetį žiūrėti mano vaiko, be to, sako, kad jis per mažas, jog jį būtų galima tokiam ilgam laikui palikti be motinos-jam bus psichologinė trauma.
Prisipažinsiu-sūnų labai myliu, bet va dabar, kai draugė vyksta studentaut į Olandiją, mintyse pasigailiu, jog gimdžiau tokia jauna... Galėjau gimdyti 26-28 metų, kai jau būčiau išsilaksčius...
Jaunam žmogui labai norisi palakstyt, padurnavot, pakeliaut, o aš to nebegaliu ir jaučiu nuoskaudą. Labai norisi retkarčiais į klubus, su draugėm pasišopint, pasisėdet, bet mama niekados neišleidžia (žiūri anūką, tik kol man paskaitos ar kokie svarbūs reikalai). Jos nuomone, jokie jaunatviški kvailiojimai man nebetinka, nes aš esu mama, o kad esu JAUNA, jos nejaudina. Ir kai palieku vaiką kaimynei, draugei, pusseserei ir einu kur pasišėlt (tai būna kartą į 2 mėnesius, ne dažniau), visuomet apipila priekaištais, kaltina neatsakingumu. Bet juk man taaaaip norisi paįvairint pilką kasdienybę, užkniso jau tie pampersai, vaiko verksmas, ligos... IR LABAI NORIU Į ERASMUS, NORS ŽINAU, KAD GALIMYBĖS MAN IŠVYKTI NĖRA... O galgi atsiras, kas žino....
Nors gal spjaut, numest vaiką mamai ar giminaičiams ir lėkt į Erasmus? Negi jam kas atsitiks???
Buriukas