iseik kur nors,nesedek namie tarp keturiu sienu,pabendrauk su zmonemis...
Kazkur apie du menesius "uzsiemiau savim",nejau pas jokius daktarus,o svetimoj saly draugiu net neturejau issikalbeti,vyras dirbo.Ir tai jam vieninteliam esu dekinga,truputi padejo.Man buvo ziauriai ilgas gimdymas ir skausmas po jo,taip pat baisus suvokimas,kad as gal jau nieko nebepasieksiu gyvenime,kad viskas taip sustojo,visa ta rutina mane verte jaustis klaikiai,ta buitis..kunas pakites...per nestuma buvau priaugusi apie 30kg...,kazkaip labai norejau,kad kudikis gautu kuo daugiau reikalingi medziagu,taip buvau isitikinusi ir atsipalaidavau.Kas dar padeda? muzika,tokia linksmesne,sakyciau sokiu tipo,zinoma,kol mazylis nemiega.
KANTRYBES IR...LAIKO.Viskas praeis.Tikek savim ir siais zodziais.IKI.
iseik kur nors,nesedek namie tarp keturiu sienu,pabendrauk su zmonemis...
o pas gyd buvai? gal ka patartu? as neisivaizduoju kas tai yra, nes pati su tuo nesusiduriau :) gal pabandyk laisva minute ,daugiau laiko skirti sau, kad atsipalaiduotum..vonia su roziu ziedlapiais, klausyk muzikos :)
gal gerk vitaminu kad suteiktu energjos,dazniau eik i lauka,susitik su draugemis...
susirask uzsiemimu kurie tau teiktu malonuma itr keltu nuotaika
turiu ta pacai beda,be vaistu nebegaliu..manau,kad tokioms mamytems reiketu apsilankyti pas psichologa..ar tiesiog nebuti vienai su vaikuciu namie,eiti pas draugiu ir t.t.
O as manau, kad reikia paziureti i tai kas dabar vyksta kitomis akimis.. Isivaizduok, kad sis laikas, niekada nepasikartos, tu niekada nebematysi savo vaikiuko tokio mazucio, minkstucio, tokio krykstaujancio, jis greitai uzaugs ir viskas jau bus kitaip.. Rupesciai bus kitokie ir gal net didesni. Zinoma, neaisku kokios priezastys susijusios su sia depresija ar tik gimdymas ir nuolatinis nuovargis ar ir dar pvz. vyro nebuvimas arba menka pagalba.. Manau, kad pirma menesi kai sunkiausia labai svarbi artimuju parama. Jei jos nera, tada tikrai reikia labai daug saviitaigos. Beje, jei bus labai sunku, busi isekusi, neissimiegojusi ir atrodys, kad tu tokia viena pasaulyje, pagalvok, kad visi mes esam savo mamu uzauginti ir jos taip pat tai patyre... tu nesi viena. Beje, man dar labai padeda mintis, kad mes gyvename siais laikais, kai turime tiek daug pagalbos priemoniu, kai rubeliu nebutina skalbti rankomis, yra vienkartines sauskelnes ir nereikia plauti 2oim vystyklu, darzu nereikia nuraveti ir gyvuliu paserti..:))) Dazniausiai mums reikia tik apsitvarkyti namie ir rupintis mazyliu. Reikia izvelgti geru dalyku ;)
man irgi buvo,bet nelabai didele,superiniai padedavo iseiti nors valandziukei pas drauge pasikavinti,be vaiko,be vyro:)iseik viena i parduotuve,nusipirk sau ka nors labai pasikeli gi nuotaika kai sau ka nors nusiperki:)o gydytojai as sakiausi sake savaime praeis,geriau pamenu B grupes vitaminus tikrai padedavo:)as taip kazkur metus kankinausi,bet nieko praejo savaime.
as irgi manau kad geriausia pas gydytoja nueiti,nes nuo sitos ligos kenti netik tu, ir tavo seimos nariams tai atsilieps,dar pabandyk pasikalbeti su vyru,paprasyk jo pagalbos,gal mama ar koks kitas artimas zmogus galetu pabuti su vaikeliu nors kokia valanda per diena o tu tuo metu skirtum nors siek tiek laiko sau,paguletum vonioje iseitum su draugem kur nors ar apsipirkti:)man padejo mama drauges,bet ypac vyras,nors man buvo labai silpna ta depresija ir as labai greitai issikapsciau,o siaip tai as eidavau apsipirkti maisto viena palikusi savo mergyte vyrui,kazkaip to uztekdavo kad asigauciau,o dar vienas kitas geras zodis is vyro ir draugiu ir depresijos kaip nebuta:)
sunku ka nors patarti,nes nezinai kas tiksliai tau darosi....man irgi buvo pogimdyvine depresija,bet su laiku praejo