Neteko vaiko palikt visiskai svetimam zmogui,o kam palieku,tai tikrai nesibaiminu,nes zinau,kad tie zmones tinkamai pasirupins mano vaikuciu.
Is tiesu man visai nesuprantama,kaip mamos gali del pinigu,atplesti vos vieneriu,ar net mazesni mazyli nuo saves.Juk to nebuvimo salia,kai mamos labiausiai reikia,nenupirksi jokiais pinigais.taves nepakeis jokia aukle,net ir artimiausi gimines.(i ta sarasa netgi vaiko teveli irasyciau,kad ir kaip atrodo idealiai atsakingas.)
Neteko vaiko palikt visiskai svetimam zmogui,o kam palieku,tai tikrai nesibaiminu,nes zinau,kad tie zmones tinkamai pasirupins mano vaikuciu.
neturiu aukles
ieskociau tokios, kuria galima pasitiketi
Auklei savo vaiko nepatikeciau, bet puikiausiai patikiu vyrui, kai pati bunu darbe. Vaikas priziuretas, pavalges, pamiegojes, o ir manes labai pasiilgsta, vakarais anksciau zirzdavo, budavo nepatenkintas, o dabar puikiausiai zaidziam, draugaujam, jokiu zirzimu nebeliko.
Izabelija, gera sneket, kai vyras islaiko, kad nepaliktum vyrui. Kitaip sneketum, jei vyro algos ir motinystes pasalpos net duonai neuztektu, tada gal kitaip kalbet pradetum :)
anonime - is kokios pirmos santuokos, Izabelija juk sake esanti "stundente", jauna mergina :D bet cia jau pataikei kaip pirstu i aki ir nesuklydai.
Pati dirbau aukle sesei (kai jos suneliui buvo vos keli menesiai).Labai apsidziaugiau kai pasiule pabuti aukle.Tada visi kartu isvykome i Norvegija,o ten jau atsirado daugiau norinciu zmoniu,kad priziureciau ju vaikucius.Nors buvau jauna,patirties kaip ir neturejau,bet juos priziurejau kaip savo ir is sirdies,gal todel taip puikiai ir sekesi bendrauti su tais vaikuciais:) Viena mergaite net kalbeti pradejo,drasesne tapo,tevai del to nustebo,nors ji nemego svetimu,bet tikriausiai vaikai jaucia zmogu.
Apie savo abejoju.Jeigu prispaustu galimybe,kad neturiu kitos iseities,kodel ne.:) Aisku mano vaikiukas turejau butu ne jaunesnis kaip 2 metuku:)