Sunku, padėkit. Nuolat pykstamės su draugu, visi liepia skirtis, o aš vis dar su juo gyvenu
Kartkartėm jis grasina man kad suspardys ir pan., o po to atsiprašo už tokius žodžius. Žinau, kad jis per karštos smegeninės būdamas taip pasako ir atleidžiu, bet nuo tokių žodžių išsakymo iki atsiprašymo ir susitaikymo, tuo laikotarpiu aš jau būnu beveik susikrovusi daiktus. Ir taip sykis į savaitę. Kartu gyvenam jau 4ti metai, turim mažą vaiką. Galima sakyt, gyvenu iš keistos meilės jam - gailesčio. Žinau, kad jam manęs reikia ir vaikučio, bet jo gyvenimo būdas ne toks, kokį norėčiau kad matytų mūsų vaikutis. Jis blogas pavyzdys, vaiko akivaizdoj "aploja" jo motiną. Ar yra dar tokių kurios tikroj ar netikroj santuokoj gyvendamos retkarčiais jaučiasi ujamos ir išvis auka, ir neapsisprendžianti, ar tai toks likimas, ar bukumas verčia gyventi su tuo žmogumi??