Pas mus gimineje irgi buvo sioks toks paskirstymas, bet manau, kad tai lemia ne vie tik seneliu nusistatymas, o ir tai, kaip pats su seneliais bendrauji. Pvz, mano brolis tikrai nebuvo numyletinis, nes jis nuolat pas senelius atvaziaves prisidirbdavo, tai kazka sulauzo, sugadina, issidirbineja, neklauso, tai senelis supykdavo ir issiusdavo ji namo, reiskia maziau myli, bet brolis pats kaltas. Mane visi seneliai mylejo, nes esu vyriausia, padedavau darzus raveti, tvoras dazyti, langus valyti ir t.t. Tai ir gaudavau daugiau dovanu ( netgi netikras senelis man buta uzrase), demesio. Pusbroliai buvo mylimi, nes gyveno netoli, tai kasdien atlekdavo pasisveciuoti. Vienas is ju tai jau toks padliza juokingas buvo, kad jam neimanoma kazko nenupirkti, nepalepinti :))) mes jam net nepavydedavom demesio, o to mokejimo su seneliais graziai sutarti. Anksciau galvodavau, kad senelis manes nemyli, nes daznai mociutei burbedavo, kad naktimis trankausi pas bernus, isgeriu ir t.t. Bet kai per jo jubilieju pamaciau, kaip jis gerai isgeres laike apsikabines mano dovanota asoti ir sake savo giminaiciui, kad "mano anuke- jega", tai net sirdele apsalo is laimes, reiskia, myli :))
O mano sunelis yra mylimas taip pat kaip ir jo pussesere, nematau jokiu isskirtinumu.