Zmogus pats turi keisti savo mastyma - bandyti izvelgti kuo daugiau geru dalyku net ir atrodo beviltiskoje situacijoje. Bandyti save itikineti, kad tai laikina, kad tai viena diena pasikeis, kad tai uzgrudins, kad reikia dziaugtis aplamai galimybe dirbti, nes kitas tarkim koks po avarijos suluosintas zmogelis gal galvoja, kad kas man toki darba duotu - straksedamas begtu, jai tik galetu... Gal to darbo bent atlyginimas atperka visas kancias? Gal tas darbas kada nors garantuos kita, dar geresni darba?
O tu kaip zmona, skatink ji neuzsidaryt savyje, kalbekites, tegul jis tau issipasakoja, issilieja, o tu kaip uzsukta plokstele itikinek, kad ateity bus geriau!
Laukiate vaikelio, kiek zinau? bandyk juo apeluot, kad jis po sunkios darbo dienos jam greitai suteiks truputi laimes ir tt...
Buk svelni, visada pasiruosus isklausyt...
Vita_321