Esu iš vienų draugų girdėjusi pasakojimą apie jų kaimynus, šeimą, kurioje moteris pagimdė 8 vaiką ir jį sugalvojo parduoti į užsienį. Ir gal ne tiek kad negali išlaikyti (nors ir sunkiai verčiais, bet labdarą ohoho kokią gerą gauna, tik nemoka ūkiškai tvarkytis), nors pinigus neblogus jiems pasiūlė. Tai jeigu būtų geras (apsišvietęs) socialinis ar seniūnijos darbuotojas, gal tos kaimo moterėlės kitaip galvotų apie vaikų pardavimą, o baisiausia - visai atsikratymą. Nežinau, koks procentas yra tokių atvejų, kai vaikas susiranda biologinę mamą ir su ja normaliai, draugiškai pradeda toliau bendrauti. Kažkodėl atrodo, kad susirado, pasimatė, ir tiek žinių. Nėra to artumo, nes praėjo jau daug laiko nuo nesimatymo. O įvaikinimas su tėvų žinia, ar nebus, kad norės susigrąžinti savo vaiką trūks plyš, neskaitant, kad gali bet kada su savo vaiku matytis. Kartais savanaudiškumas ir motiniški instinktai pabunda nelaiku.
Neseniai mačiau laidą, kai Rusijoje motina savo vaiką palikusi vaikų namuose, praktiškai jo nelankė. Dabar jį nori įsivaikinti Elton John, o mama guli kryžiumi, kad tik neįsivaikintų. Jai siūlo ir namą Londone šalia gyventi, ir vaikui "turtingą" gyvenimą, ir jai pinigus, ir lankyti vaiką, o ji - ne ir viskas, pati auginsiu. Nors gyvena labai sunkiai ir visai nesusimąsto apie vaikučio ateitį. Gal tai ir ne tas pavyzdys, bet kai kada mamos žiūri savanaudškai. Panašiai kaip ir N. Akmenės mergaičių atvejis, kai buvo sugrąžintos iš Amerikos (atrodo, jau pamiršau) į LT.....
elegancija