Vyras labai padėjo iškęsti tuos jau sunkiai pakeliamus skausmus. Kai dar ne itin skaudėjo (tuo metu maniau, kad čia labai skauda) tai susirasdavau vieną pozą ir linguodavau. Pamenu ant čiužinio keturiom ilgą laiką išklupėjau. Paskui ilgą laiką pasirėmus ant gimdymo stalo prastovėjau linguodama. Kamuolys man visai nepatiko. Na o kai prasidėjo ta sumaištis..kai dar net ne štangos, berods buvo 6 cm atsivėrę jei gerai pamenu nėra kur dėtis, o dar žinau, kad 4 cm turi atsiverti, o jau šitaip skauda..... tai vyras ėmėsi iniciatyvos. Visų pirma leido rinktis ar į vonią ar į dušą su srovėm. Rinkausi vonią. Ten ypatingai suintensyvėjo veikla. Vyras man sakydavo ką daryti, o aš ir dariau, klausiau ir tikrai super padėjo. Tarp sąrėmių tam tarpe kai neskaudėdavo vyras paaiškindavo ką reikės daryti. Tarkim sakydavo kai ateina skausmas tu atpalaiduok dešinią koją ir visą visą dėmesį sukaupk būtent į tą koją, kad jos neįtemptum. Ir tuo metu nepamiršk kvėpuoti gražiai tolygiai. Tiesiog jausk koją kokia ji atsipalaidavus, lankstyk pirštus, žiūrėk į nagus ir kvėpuok ramiai.. Na atėjus skausmui taip ir darydavau, o vyras tikrindavo ar koja atpalaiduota ar kvėpuoju tolygiai gražiai. Per kitą tarpą vyras sakydavo tarkim dabar sukaupk visą dėmesį į dešinią ranką, jos neįtempk, atpalaiduok kiek įmanoma labiau ir kvėpuok, visas dėmesys į ranką. Na ir per sąrėmius būtent taip darydavau. Žinokit kaip padėjo!!!!!! Tie sąrėmiai be šitų pratimų išbalansuodavo, imdavo panikos priepuoliai kaip skauda, įsitempdavau kaip styga ir galvodavau Dieve Dieve aš mirsiu turbūt :D Bet tie pratimai neleisdavo įsijausti į didelį skausmą, neleisdavo galvoti gailėti savęs, tai būdavo užsiėmimas ir laikas staigiai pralėkė ir skausmas tapo pakeliamas, net tikrai apie jį negalvojau ir tokio didelio dėmesio nekreipiau, nes reikėdavo žiūrėti kad kažkokia kūno dalis būtų visiškai atsipalaidavusi ir kvėpuoti gražiai tolygiai. Nebuvau išsibalansavus per tuos pratimus.
Pati šitaip nebūčiau sugebėjus tuos pratimus atlikti, vyras čia apsiskaitęs buvo ir vadovavo man, o pati nebūčiau šitaip ilgai tuos pratimus atlikus, nes skausmas išbalansuodavo ir vyras sugrąžindavo į realybę kai pamatydavo jog ten ta koja ar ranka ar pirštai jau įsitempė iš skausmo, vadinasi jau aš pasimečiau, pasidaviau ir kreipiu dėmesį tik į skausmą. Jis imdavo judinti koją ar kitą sutartą kūno dalį, o aš sugrįždavau iš "komos" ir toliau bandydavau gražiai kvėpuoti bei atpalaiduoti tą kūno vietą. Na man super tie pratimai padėjo..Atrodo gimdymas neprailgo su tais skausmais ir neatrodo, kad labai būtų skaudėję ant tiek kad sienom lipčiau, nepamenu kažkaip to skausmo, net matyt bandydavau nesusigyventi su juo.. Sakau bandydavau, nes kai kuriais atvejais visiškai supanikuodavau ir pamiršdavau ką turiu daryt, bet vyras vėlgi tuoj ramindavo ir vėl įstatydavo mane į rėmus..Beje vyras pamenu sakė, kad iki 20 val tu pagimdysi ir visą nėštumą sakydavo, kad va liko maximum tiek ir tiek. Tada kažkaip nuramindavo, kad tikrai ne visą amžinybę gimdysiu, kad dar kęsti kokias 5 valandas tereiks :) Giliai širdy žinojau, kad gali užtrukti ir ilgiau, bet mes tarėmės su daktaru, pirkome jo paslaugas tad labiau ir pasitikėjau, kad jei ką, vyras gerai pašnekės ir tikrai įtikins, kad užteks kankintis. Vyras sakė 20,00 val eisiu sakyt daktarui kad užteks kankint, ir mane ta mintis labai ramino. Tik kad apie 19,00 išvežė į operacinę, net nereikėjo prašyti...Bet vyras buvo teisus, pagimdžiau 19,47, tikrai iki 20,00 pagimdžiau kaip jis man visą gimdymą pasakojo :)