Jei nezinote, kas tai yra:
http://anomalija.lt/2012/01/astralines-keliones-kas-kaip-kodel/
P.s. Jei nenorite rasyti cia, ar jei sis klausimas bus uzblokuotas, prasau, parasykite man i AZ.
O tokiais dalykais nelabai ir tikiu, bei nepraktikuoju. Nes man tai panasu i lakios fantazijos zmogaus nusisapaliojimus.
Man keliones yra tikros keliones, kur gali nuvaziuoti, nuskristi, nuplaukti, ar numinti dviraciu... o tie visi skraidymai padebesiais lai lieka visiem tiem cakrininkams ir t.t...
Nesidomiu, net bijau apie tai pagalvoti. Man kazkokiu sarlatanizmu kvepia.. Nenoreciau gyvenime su tokiu zmogum susitikt, kuris keliauja nezinia i kokius anapus kampus. Isivaizduoju juos, kaip kokius psichinius ligonius, kuriems is tiesu reikia med pagalbos, o ne saviveiklos, saves ieskojimo iseidinejant is kuno. Man regis, kad tokiu zmoniu pasamone jau pazeista, jie patys blaiviai mastyt negali, o tada jau linksta i savizudybe, galvodami, kad anapus geriau, lengviau spresti problemas, ar siaip ten oras kitas..
Pas mus kaime buvo tevas su sunum,kurie uzsiiminedavo tais isejimais.Ne karta jo sunus buvo isejes is kuno ir vel sugrizo,bet vienas kartas buvo lemtingas,nebesugrizo atgal...Tai tevas isleido knyga ta tema,o motinai protas pasimaise..Tai tokiais dalykais tikrai neuzsiimciau...o.O
Astralinem kelionem nesidomiu, isvis nelebai domiuosi tokiais dalykais, tvirtai stoviu ant zemes ir man tas padeda...Beje nepazistu tokiu keistuoliu, na vienintelis kuris domejosi kazkuo panasiu tai mano vyras kai mes susipazinom, pritariu, kad per daug gilintis I tokius dalykus pavojinga, pvz vaikysteje as buvau tokia jautri, kad mama manes net I laidotuves jokias neimdavo, nes naktimis klykdavau, pati prisimenu ta jausma, uzeidavo kazkas ko paaiskinti negaliu, isaugau aciu Dievui ir dabar man vienintelis autoritetas tik baznycia, labai tikiuosi, kad dukra mano nebus tokia jautri, beje vaikysteje pastoviai sapnuodavau viena sapna, kuris issipilde ne per seniausiai 100procentu, o kiek metu jau praejo....
Nesidomiu, žinau kas tai yra, kad yra žmonių, kurie tai propaguoja, bet tai ne man. Manau tai laiko švaistymas, reikia gyventi savo gyvenimą, tikrąjį, o ne ieškoti nuotkykių.. tiea paauglystėje buvo visokių susidomėjimų nuo velnio biblijos iki dievo žodžio, bet ... paauglystė yra pauglystė ir visi tie dalykai baigėsi, Dabar gyvenu šeimyninį gyvenimą kur mano manymu tokiems dalykams nėra vietos ;) Atsipalaiduoti, pamedituoti, relaksacija užsiimti, sportuoti, mokytis, tobulėti visame kame - puiku, bet astralinės kelionės ne. O kam? Užtenka pasiskaityti kas tai, kaip kodėl kur ir viskas. Tai ne man... Galbūt paauglystėje būčiau susidomėjusi, nes tikrai domėjausi netradiciniais dalykais, bet galiu pasakyti tie netradiciniai dalykai savo užgaidoms patenkinti man iššaukė depresiją. Viskas yra taip gilu, kad kartais geriau net nekišti nagų...
man tokia kelione atrodo ziauriai pavojinga.atsipalaidavimui daug geriau tiktu meditacija, joga, relaksuojanti muzika, smilkalai ir t.t
teko girdeti apie tokias keliones, bet psti niekad nerizikuociu ir tokiais dalykais neuzsiimciau. siaip toks isejimas is kuno yra pavojingas tuo kad gali nebesugrizti arba tavo kuna gali pasisavinti kazkas kitas, tos vadinamos ramybes nerandancios sielos - savizudziai, netiketai zuvusiu, mirties bausme nuteistu zmoniu sielos, kurios niekur neisejo ir blaskosi tarp dvieju pasauliu.
kas netiki tas ir netikes, niekas nepersa savo isitikinimu :) ir ne kiekvienam tokius dalykus lengva suprasti ir priimti.
Nėra čia kažkoks mistinis dalykas, jau senais laikais žinomas. Juk nesame tik kūnai, mes turime daugybę jų, viena iš jų astralinis kūnas, kai kūnas yra užmigdomas, o sąmonė atsibudus.
Daug yra rašoma apie astralines keliones, tačiau ne viskuo galima tikėti, nedaug kas tai patiria, o tie kurie patiria nedaro iš to šou ir neskleidžia po intrenetą.
Silpnų nervų žmonėms ten nevieta, nes prisimatysi ten tokių dalykelių, kad poto teks ir į psihuškę važiuot, žinoma nepaisant to yra ten ko ir saugotis...
Pati keliauju, bet nevisada viskas sklandžiai vyksta :))
Cia mano istorija, tik nelabai susijusi su astralinemis kelionemis, nes, kad ir bandziau ne karta, bet, bent jau kol kas, nepavyksta man jos ;)
kai 2007m. buvau Japonioje, gyvenau pas toki japona. vos ne visa nakti sedejau svetaineje prie kompo, o jo namie ta nakti nebuvo, tai miegojau nedaug. jis buvo grizes apie pietus, atnese valgyti, ir sake, kad kazkur turi eiti, kad gris, jei gerai atsimenu, 7val. vakare. tai as pavalgiau, ir norejau pamiegoti, ir butinai atsikelti iki 7val., kad jis nesuprastu, as nakti nakti nemiegojau, o sedejau prie jo kompo... vienu zodziu. uzmigau miegamajame. po kazkio laiko atsibudau, ir norejau paziureti, kiek valandu, nes bijojau per velai atsikelti. bet nejo nei truputi pajudeti, nei pirsto pajudint, nieko nieko nejo pajudinti, nors buvau atsibudusi, zinojau, kad jau atsibudau, girdejau garsus is gatves, ir pan., bet tiesiog nejo pajudeti, nors labai stengiausi. kazkaip tada dar nesuvokiau, kad kazkas blogai. is visu jegu atsisedau, taip labai sunkiai, atsimenu. kazkaip atsisedusi, ar sesdamasi atsisukau, ir pamaciau save, gulncia taip, kaip ir uzmigau. net dabar atsimenu. apeme toks baisus jausmas, tokia baime, kad nemoku apsakyti. ir nezinau kodel, kazkaip iskart ta akimirka atsiguliau atgal taip, kaip gulejau. nezinau, kodel taip padarau, bet buvau labai issigandus. dabar galvoju, kad protingai padariau, dar per toki baisu isgasti:) ir daznai pagalvoju, o kas butu buve, jei nebuciau taip issigandus ir buciau pabandzius kur nors pasivaikscioti?..... del to visada gailesiuos, kad nepabandziau, na, bet buvo, kaip buvo. tada, kai pajutau, kad vel "ieinu" i savo kuna, kiek laiko isvis bijojau pajudeti, tik po kiek laiko pabandziau po truputi pajudinti koju, ranku pirstus, leai letain atsimerkiau, nes bijojau, kad ir vel tas pats nutiks... tada laaabai letai atsisedau... ir tokia baime vel apeme, del to, kad man taip nutiko. net verkiau. galvojau, kad bijosiu daugiau kada nors uzmigti... tai tik po to pradejau dometis, kodel taip gali buti. suzinojau, kad taip kartais nutinka, kai kunas labai pavarges, o siela ne. kazkas tokio. iki to ivykio nei apie astralines keliones nieko nezinojau. tik kazkur buvau skaiciusi, kad galbut siela negali egzistuoti be smegenu veiklos. t.y. kad jei mirsta kunas, tai mirsta ir siela. po to ivykio isitikinau, kad tikrai nesu vien kunas, nes ta akimirka buvau savo pacios dvasia/siela, ir ziurejau i save pacia, t.y. savo kuna... bet dar ilgai svarsviau apie tai, ir dar dabar daznai pagalvoju, isties, ar gali dvasia/siela egzistuoti be smegenu veiklos... hmmmm
na, kad iseit ir nebegrist tai nemanau kad imanoma, nebent gavo koki sirdies smugi.
astraline projekcija tai nera kazkas blogo, jei tu tik zinai kaip ten reikia elgtis.
as nuo pat vaikystes kentedavau, dar maza budavau nesuprasdavau kas vyksta, taciau paaugus atradau tokius pacius zmones kaip ir as kuriems nereikia pastangu, kad iseit, pazinau supratau, bet astralams labai didelio demesio neskiriu, astralas man kaip galimybe mokytis valdyt savo emocijas, o pavoju visada visur ju yra, iseik nakty i gatve nezinai kas gali atsitikt.
Shirse
Imbiere
laiminga1993
Anonimas
lydekaite
raima
arcita
aellita
Yuki