ar atleistumet zmogui kuris nuzude jusu mama? jei taI padare jums artimas zmogus, tevas, patevis, brolis, dede? ar palaikytumet su juo rysius? t.y. lankytumete kalejime, susirasinetumete laiskais?aciu uz atsakymus:) kam neidomu praleiskit..
as irgi visad taip maniau,kad neatleisciau to gyvenime..bet buvau pirmoji seimoje,kuri atleido tevui.ir vienintele.rasau jam laiskus,siunciu vaiku,savo nuotraukas...netekau mamos,nenoriu netekti ir tevo.juk jo atstumimas,nekentimas mamos nebeprikels,jos nesugrazins....turbut prie klausimo dar reikejo dadeti fakta,jei tai padarytu neplanuotai,o netycia...kad ir kaip skaudu as jam atleidau,jis man gyvenime buvo zmogus-uzuoveja..mylejau mama,bet tevas man visad buvo brangesnis...niekada nesu net prikisus jam to,niekad nesakau kaip pasiilgau mamos,nes zinau,kad jam skaudziau negu man...jis kencia labiau negu as...ir tikrai zinau,kad jis neplanavo jos zudyti,jis ja mylejo...galbut nei viena manes nesuprasit ir sakysit,kad esu kvaila ar dar kokia...as perlipau per save ir atleidau...po viso to ismokau neteist zmoniu,kol nezinai visu aplinkybiu,ismokau atleist ir nelaikyt pykcio....ismokau buti tolerantiskesne kitiems...
Sunku atsakyti i si klausima, nes gyvenime buna visokiu aplinkybiu, ir neaisku kokia visa istorija butu.
Nemanau,kad galeciau bendrauti.
Pas drauge kaimynas nuzude jos mama,tai ji ta jo nama apeidavo ratais,kad nereiketu susitikti su zudiko artimaisiais,o kai laikas artejo prie zudiko isleidimo,tai kas diena krupciojo nuo tel.skambuciu,nes jis bande ir laiskus jai rasyti ir skambinti,bet sake,kad niekada neatleis jam.
na nezinau, kaip būtų iš tikrųjų, bet manau kad ne. jei givulys yra lai ir sėdi kaleime vienas paliktas :( bet čia man db taip atrodo, o kaip būtų realybėje tikrai neisivaizduoju ir nenoriu įsivaizduoti net :(
jei butu svetimas tai tikrai neatleisciau,bet jei artimas tai gal kazkiek bendrauciau bet labai jau mazai,net nzn kaip pasielgciau,tikiuosi taip niekad nenutiks
na tykrai sunku atsakyti i si klausyma kaip neesi tokioja situacijoja,bet siuo metu galvoju,kad tykrai neatleisciau niekada,koks jis artimas bebutu
Abejoju. Tai skaudus ivykis palekantis dideli pedsaka gyvenime.. Ir kas kart bendraujant su tuo zmogumi vis islystu tas faktas, jis nuzude mano mama...
Kiekvienas esam atsakingi uz savo veiksmus, ir manau turejo mastyt ka daro, reikia but stipriai, kad uzgniaust likusi skauduly ir toliau su juo palaikyt rysi, net esant jam kalejime...
NE.
beabejo, kad ne. Kaip galima atleisti uz zmogzudyste.... KAd ir brolis ar tevas, bet prakeikciau visam gyvenimui.
jei man tas zmogus butu brangus ir as jam buciau brangi tuomet bandyciau suprasti. atleist sunku ir kazin ar tai pavyktu, bet bendraut gal ir bendrauciau..
skruzdux
marinaaa
Jolka123
loretike1
mamulyte
ABMamyte
SantaSantute
Yuki
Adri
nova