Kaip čia pasakius, aš taip pat likčiau ko gero kiek nusivylusi... mano šeimoje visada tėtis mamą pasveikindavo ir su moters diena ir su gimtadieniu, su mamų diena jau patys dideli vaikai sveikinom, bet visada kiek pamenu tėtis pasakydavo mums kada ta mamų diena, pasiūlydavo ką nors nupiešti ar atvirutę padaryti, pririnkti kokių gėlyčių iš pievos ir apdovanoti mamai.. na jis rūpindavosi, kad neliktų mama nepasveikinta. Tad jei mano vyras nesveikintų galbūt tikrai man pasijustų... tiesiog mano šeimoje taip buvo ir man tikrai nenusispjaut, kad pamiršo ar jam neaktualu... bet kaltint gal irgi nekaltinčiau jo.. Galbūt jo šeimoje nebuvo labai išaukštinti tie sveikinimai ir visos tos šventės prilygo paprastom dienom arba tiesiog tėveliai gal neišmokė sveikinti.. todėl irgi pykt nereikia, nes galbūt jis taip išmokytas, tokios vertybės, toks įskiepytas surpatimas.
Mano vyras sveikina visada, pas juos šeimoje visada niekas neužmiršta tokių švenčių...Nuo pat kūdikystės nuperka už vaiką gėlytę, puokštytę ir padovanoja su mintimi, kad kol mažas vaikas jis tuo pasirūpins... kai būna gimtadienis mūsų vaiko jis taip pat nepamiršta ir man gėlytę nupirkti, padėkoja, kad pagimdžiau tą dieną vaiką... padovanoja gėlytę kaip ir tą dieną ligoninėje ką tik pagimdžius... savo mamai jis irgi atneša gėlių per savo gimtadienį, vėlgi kaip padėką, kad užaugino jį, pagimdė tą dieną.. na tiesiog jau tai įskiepyta šeimos todėl ir nepamiršta tokių dienų ir bent gėlytę padovanot.. pas kitus gal nebuvo taip akcentuojama, todėl taip atrodo kad nusispjaut jiems, bet galbūt ne nusispjaut, o toks mąstymas įskiepytas... aš taip galvočiau.
O kas dėl bendradarbių tai mano vyro darbe irgi buvo per moters dieną, kad teko visoms gėles pirkti, tik kad visi susidėjo pinigus ir bendrai daug tulpių nupirko ir visoms padėjo sakė ant stalo, nepirko kiekvienas atskirai kiekvienai :) gal ir pas jūsų vyrą buvo kaip susitarimas visų vyrų?
lydekaite