Kvapni feja, pirmiausia dėl savo vaiko nemalonaus elgesio gėdytis tikrai nereikia. :) O kas ten žvairuoja ar šypteli kvaila šypsena - lai žiūri savo vaikų, o ne svetimų :)
Buvo ir maniškiui toks periodas kai namie atrodo lyg geras, susitariam, bet kieme išėjus turėjome penkis maždaug vienodo amžiaus berniukus, su kuriais vis kieme būdavom kiekvieną dieną tai pastebėjom visi perėjo tą laikotarpį. Vieni mažiau, kiti daugiau. Nuo 2-3 metų vaikas ima suprasti, kad jis gali turėti savo nuomonę, savo norus, gali paprieštarauti todėl ir ateina tie vadinami ožiukai. Pykti nereikia, vaikas mokosi reaguoti į atsakymą NE, nors jis mirtinai norėtų TAIP. Palaipsniui išmoks reaguoti tinkamai, tik mamytė ir tėvelis turėtų padėti. Jei eisite tinkama linkme tai labai greitai vaikas suvoks kaip reikia sureaguoti. Na, vaikas nusivylimą, pykti reikškia rėkimu, spardymu, jis atvirai tai rodo, o ne nuslepia kaip suaugusieji.
Taip, buvo ir maniškiui, negriūdavo jis, bet būdavo, kad noriu būti lauke, noriu TO žaislo, noriu eiti TEN, noriu. Ir jispatrypdavo vietoje, kartais ir užverkdavo. Viena iš tų penkių mamyčių pamačius kad verkia mano vaikas puldavo atimti iš savo sūnaus žaislą, kad tik jis man neverktų, bet gražiai paaiškinau, kad mokinamės dalintis. Visada atsitūpus ramiai paaiškindavau, akd čia ne mūsų, dabar žaidžia draugas, o aki pažais duos mums.. o jeigu abu imdavo spiegti nepasidalinę tai atimdavom žaislą, kad abiem neskaudėtų širdelių. Lauke nuo įvairių nepasitenkinimų padėjo didelė veikla. Pasiimdavom paspiriamą motociklą, turėjau tašiuke visada keleta jo mašinėlių, sausainių kokių įsidėjus, jei kieme būdavom tai leisdavom tiek su vaikais žaisti tiek pačios su jais užsiimdavom, nepalikdavom nuošaly vaikų, o mes vienos mamos stovim šnekamės, dažnai įsijungdavom į žaidimą su jais.. Ir palakstydavom kieme, ir pašokdavom su jais ir pilis visi statydavom iš smėlio ir pan..
Kiek pastebėjau tas toks krizės laikotarpis būna visiems, bet vieni labai greitai suvokia kaip čia gerai elgtis reikia, o kiti ilgiau ir garsiau mokosi. Praeis, nesijaudinkite.
Visada pasakokite apie pasekmes jeigu kažko negalima, Tarkime nori draugo žaislo, bet draugas neduoda. Tai sakykit atsitūpus, kad draugas laai verks jeigu tu paimsi jo mylimą žaislą. Sakykit kitą kartą duosim. Taip pat kokias mažas mašinėles nešiokites, kad būtų vaikui irgi ką duoti kieme kitam, kad žinotų jog jis gali duoti ir jam gali duoti.. ne tik imti. Jeigu neina namo, tiesiog jūs perspėkite iš anksto, kad eisite namo tada ir tada, o ne staiga sumąstėte ir vidury jo žaidimo imate už rankos ir einate. Pavyzdžiui vaikas čiuožia. Sakykite greitai eisim namo, mamyte eis valgyti daryti. Tu eik nučiuožk dar tris kartus. Skaičiuokite, plokite, gal šiek tiek užtęskite tą ėjimą, pagaudykite aplink čiuožyklą, ir sakykite na jau paskutinį kartą ir bėgam namo. Norėsi padėti man valgyti daryti? Na kas nors tokio, man bent nuo maždaug 2,7 metukų labai padėjo ir iki šiol tai darau.. iš anksto perspėju kad konkrečiai tada ir tada eisim namo, kad jam nebūtų staigmena.. Jeigu draugai kokie dar būna namie paprašom palydėti iki laiptinės, atsisveikina vaikai ir visada pasakau, kad rytoj vėl ateisim ar vakare vėl ateisim :) viską ramiai, jokių gėdų negali būtų. Jei jau taip nutinka, kad vartosi ant žemės, verkia tai nepulkite guosti, užkalbėti dantį.. Sakykit pvz na ką tada einame namo, nes tu labai negražiai elgiesi, ir eikite po truputi namų link. Aiškinkite, kaip dera elgtis, o ne rėkite. Rėkimu nieko vėlgi nepasieksite.Suprantu veda iš kantrybės, bet būkite rami, visada žinokit, kad toks elgesys nebus amžinas, vaikas supras, kad galima parodyti nepasitenkinimą ir kitais būdais.
Apibendrinant patarčiaui pačiai išlikti ramiai, einant namo visada daug anksčiau pranešti, kad eisite namo ir konkrečiai kada. PVZ kaip minėjau nučuožk dar kartą ir eisim, einam palydėti draugę ir eisim namo, pagausiu tave paskutinį kartą ir keliaujam daryti valyti...mokykite vaiką ne tik imti, bet ir duoti. Draugiškai tarkitės..Ir nežinau vienos mamos auklėja taip kitos anaip. Aš už pozityvų auklėjimą.. Rėkimu, mušimu kaip tik iššauksime dar blogesnes vaiko emocijas. Bausti... bausti tokio amžiaus vaiką per isterijos priepolius galima pagal situaciją.. jei namie - tiesiog palikime vieną kambaryje, uždarykime duris porai minučių.. tegul pabūna su savimi, paverkia.. kitiems vaikams tai benedidžiausia bausmė.. ir nereikia mamai supykus nutempti vaiką į kambarį, trenkti durimis, akivaizdžiai rodyti agresią. TIesiog visada būkit rami. Nes kuo ramesnė mama, tėtis, kuo mažiau jie rodo pitkas emocijas tuo labiau vaikas bus sukalbamesnis artimiausioje ateityje. Jei lauke, tai per isterijos priepuolius galite nubausti vaiką ėjimu namo. BET vėl gi be agresijos. Iš pat pradžių išėjus į lauką perspėkite vaiką, kad jeigu neklausys eisite namo, kad jam tai nebūtų naujiena, Pakartokite kelis kartus, nes vaiko atmintis dar trumpa, gali greit pamiršt. O kai jau ateis ta situacija kai verks įsikniubęs žemę ramiai sakykite, kad sakiau, jog jei neklausysi manęs eisim namo, EInam namo? Nei neusiramina, gražiai atsisveikinkite su draugais susirinkite savo daiktus ir namo. Svarbu nenusileisti, kitą sykį žinos, jog į jokius namus neisim kai jis paprašys. Kitą kartą žinos, jog jei neklausys mamytės tikrai eis namo kaip ir aną sykį.
Na ir patarčiau kantrybės, kuo mažiau savo agresijos, ir tikrai jokios gėdos. Natūralu, kad vaikas mokosi. Sėkmės!
lydekaite
grirute
gintare112
Keituks
nežiniukė
kvapni_feja
Yuki